Užpernai (kalbu apie mokslo metus) vykę mano Sveiko proto seminarai tėvams buvo sulaukę didžiulio pasisekimo – didžioji „Pasakos” kino teatro salė per visus seminarus buvo pilna arba beveik pilna, nors reklamos apie šiuos seminarus buvo itin mažai. Pernai gavau labai daug laiškų iš tėvų, kurie norėjo, kad seminarai būtų tęsiami. Teisybę pasakius, net šiais mokslo metais gavau keletą laiškų: gal vis dėlto apmažėjo darbų ir galėčiau atgaivinti seminarus? Kadangi pernai be galo daug mano laiko suvalgė Vaikystės Sodo mokytojų akademija, tai pernai niekaip neradau laiko seminarams atnaujinti. Šiemet mokytojų akademija nebevalgo tiek beprotiškai daug laiko, tad turiu puikią naujieną visiems man rašiusiems – atnaujinu savo seminarus!
Štai jau vienuolika metų sąmoningai stengiuosi, kad vaikai augtų nevaržomi stereotipų. Šiandien jau galiu pasakyti, kad tai – sunkus darbas. Ir – reikia pripažinti – tai, kad jie auga Lietuvoje, šio darbo nepalengvina. Štai Čaplikas per rinkiminius debatus leidžia sau rėžti, kad Lietuvos moterys gražios, kad vat šaunuolės leidžia vyrams būti politikoje, versle. Gerai, kad mano vaikai tų debatų nežiūrėjo – būčiau iš gėdos skradžiai žemę prasmegus. Ir tai dar ne viskas. Tie visi pasakymai: „mergaitės turi…”, „berniukai turi…” – žudo. Aš esu mačiusi mergaičių su tokiu užtaisu, kurio galėtų pavydėti bet koks berniukas. Kita vertus, kodėl turėtų pavydėti?! Esu turėjusi klasėje berniukų, kuriuos – nors ant žaizdos dėk: švelnūs, draugiški, šilti. Kodėl jie turėtų siautėti?!
Manau, kad daug kas Lietuvoje žinote nuostabią iniciatyvą „Savaitė be patyčių”. Nors labai pritariui šiai iniciatyvai, tačiau mane tiesiog stingdo žodis „savaitė”. Mane lygiai taip pat stingdo, kai išgirstu kitą sakant: „ko tu taip ardaisi dėl tų patyčių?! Juk visi tyčiojasi, o tas, kuris jas išgyveno, yra stipresnis!” Nė velnio. Nė velnio, nė velnio, nė velnio. Tas, kuris išgyvena patyčias, yra scarred for life. Jis niekada nepasieks to, ką būtų galėjęs, jei būtų neišgyvenęs to pragaro. Lietuvoje patyčias patiria apie 60proc moksleivių. Ar suprantate, ką aš čia parašiau? Aš čia parašiau, kad daugiau, nei pusė Lietuvos vaikų yra žalojami visam gyvenimui. O mes manom, kad jie bus stipresni?! Facepalm.
Penktadienį skaičiau pranešimą renginyje Versli Lietuva LITEXPO rūmuose. Prieš tai buvau skaičiusi pranešimus Kaune ir Panevėžyje. Dar buvau kviesta į Alytų, bet tądien turėjau įsipareigojimų Vilniuje ir vykti negalėjau. Nežinau, kiek salėje buvo susirinkę žmonių – daug. Mintis, kad tiesiogiai esu transliuojama, šiek tiek baugino, bet aš ją greitai išjungiau, kad nepradėčiau jaudintis. Dar lipant ant scenos V.Savukynas, kuris moderavo renginį, pasveikino su vakardienos verslo apdovanojimu, ir tai mane taip atpalaidavo ir pradžiugino, kad pajutau, jog šis pranešimas bus geriausias iš visų.
Prieš dvejus metus ir keturis mėnesius atėjau į verslo pasaulį. Atėjau, nes norėjau pakeisti Lietuvos švietimą. Ir vis dar tebenoriu 🙂 Ir, teisybę pasakius, supratau, kad ir 300 vaikų (tiek jau lanko Vaikystės Sodą) nėra daug 🙂 Kodėl? Todėl, kad vis dar yra norinčių ateiti! Ir taip, gal pas mus nenuvaloma nosis tą pačią akimirką kai ji išbėga, o kriauklė po vaikų kūrybinio polėkio ateljė nėra išplaunama iškart, bet mes tam ir esame, kad padėtumėme suprasti, kad NE TAI YRA ESMĖ! Vaikų ugdymas yra mano tikslas, mano aistra, mano hobis ir mano stiprybė. Hence, aš būtent tai ir dariau, darau ir darysiu kol kiti valys nosis:)
Dar vienas didelis iššūkis ir projektas Vaikystės Sode – nestovim vietoje. Štai ką apie Vaikystės Sodą rašo „Microsoft Lietuva”:
Privačių darželių tinklas „Vaikystės sodas“ pirmasis Lietuvoje ugdymo tobulinimui pradėjo naudoti „Microsoft Office 365“. Debesijos paslauga padidino vidaus dokumentų valdymo efektyvumą, palengvino pedagogų bendravimą tarpusavyje ir su darželius lankančių vaikų tėvais. „Vaikystės sode“ sprendimą įdiegė bendrovė „Amidus“.
Jau gan ilgą laiką Benediktas gyvena tarp kosmoso ir vandenynų, o mes- nesibaigiančiose Saulės sistemos ir vandens gyvūnų parodose, tad, kai šeimoje diskutavome ką dovanosime mano dėdei Jubiliejaus proga, kuris prašė atsinešti tik sodo gėrybių ir daugiau nieko, Benediktas nei nesusimąstęs tarė: „padovanosiu Saulės sistemą”.
O Vincentas užsimanė į dėdės šventę vežtis „šunytę”, „mėšlavabalį” arba „varlę”. Varčiau varčiau kriaušės formos moliūgą ir nutariau, kad iš jo sugebėsiu išgauti tik šunį 🙂
Dalyvavome smagiame dėdės jubiliejuje. Kadangi mūsų nuostabusis dėdė, prie visų savo gausybės talentų dar ir nepakartojamas, išradingas sodininkas, kvietime užsiminė, kad veiks ir rudens gėrybių paroda, tad teko pamąstyti, pamiklinti pirštelius ir pristatyti savo kūrinius mugėje. Benediktas, aptikęs pas močiutę šią cukiniją, iškart pasakė, kad tai yra banginis ir nešiojosi ją apsikabinęs dvi dienas.
Aš vis dar naiviai nustembu, kad – kai žmonėms pasakau, kad buvau tarptautinėje mokykloje – jie visi (na, ne visi, bet vis dar labai daug) pradeda galvoti apie mokyklinukus, t.y. vaikus nuo septynerių metų. Taigi visiems, kurie skaitote mano rašinius, noriu dar kartą pasakyti, kad tarptautinė mokykla iš esmės (beveik) visada yra ir darželis. Vienerių metų vaikai į tarptautines mokyklas priimami labai nenoriai (bent jau man kol kas neteko tokioje būti), tačiau dvejų-trejų metų pypliai jau priimami į daugumą tarptautinių mokyklų. Tai štai tokia yra ir Miuncheno tarptautinė mokykla, kurioje man teko lankytis rugpjūčio mėnesį. (daugiau…)