Karštos naminės cinamoninės bandelės su pienu. Niam!
Vienas daugiausiai komentarų sulaukusių įrašų mano tinklaraštyje yra įrašas apie skiepus. Akivaizdu, kad tema yra daug kam aktuali. Tiesa, anuomet rašiau, kad esu pasimetusi (2009, nuotraukoje – Gertrūda), o dabar nebesu.
Kai buvote maži, ar norėjote pritapti? Aš, prisimenu, vienu metu labai išgyvenau, nes iš manęs šaipėsi. Dar dabar prisimenu, kad viena priežasčių, kodėl tapau patyčių objektu, buvo mano migdolinės akys. Tos pačios, kurias, paveldėjus vaikams, be galo džiaugiausi, nes iš tiesų tai – ganėtinai išskirtinis dalykas Lietuvoje. Tik, aišku, mane vadino „čiukčia”. Dar iš manęs šaipėsi, nes kai kada kalbant išsiplėsdavo mano šnervės. Mergaitės susižvalgydavo ir juokdavosi 🙁 Niekada niekam nepritarsiu, kad mane tai sustiprino. Šiandien mąstau, kad, duokdie, jei taip atsitiks mano vaikams, tai greta bus suaugęs, kuris, pamatęs tokią emocinio smurto apraišką, tučtuojau imsis priemonių.
Turiu pripažinti, kad man šis apdovanojimas asocijuojasi su tais grandininiais laiškais. Bandžiau galvoti, kodėl taip neturėtų atrodyti, tačiau vis vien taip atrodo 🙂 Ir vis dėlto AČIŪ eitne.lt – ir ypač Ilonai – kurie man šį apdovanojimą įteikė (?)/perdavė (?).
Į šį spektaklį keliavome kitą dieną po „Grybų karo”. Žodžiu, buvo visiškai teatrinis savaitgalis: abi dienas po spektaklį. Pradėsiu nuo to, kad man spektaklis labai patiko. Ėjome į spektaklį su mūsų krikšto dukros šeimyna, tad vaikai buvo 7.9, 6.4, 6 ir 3.6 metų. Rašoma, kad spektaklis yra skirtas vaikams nuo 5 metų. Tiesa. Gertrūda – kadangi jai iš esmės patinka teatras – žiūrėjo nė krust, bet iš užduodamų klausimų buvo nesunku suprasti, kad pats spektaklis dar sudėtingokas mūsų kruopai.
Mūsų mažoji pradėjo rašyti. Ypač savo vardą. Dabar – pats susidomėjimo pikas. Todėl vardas yra rašomas:
Mamytė Filomena atsiuntė Užgavėnių kaukes, kurias gamino su dukrelėmis Lineta (4,5m) ir Evelina (1,5m). (daugiau…)
Turiu pasakyti, kad į spektaklį ėjau su išankstine nuostata: perskaičiusi knygą ir Giedrės komentarą nerimavau, kad nusivilsiu ir aš. Aišku, svarbiausia buvo, ar patiks merginoms. Pats nuvykimas buvo ne itin linksmas: Gertrūda supyko, kad jos nenešiau nuo mašinos, tad visa pikta verkė. Tačiau – kai jau atsisėdome – nuotaikėlė pakilo. Ir tada…atsistojo, o kėdė tik TAUKŠT! jai per šoną…vėl ašaros. Bet šįkart jau, žinoma, buvo gaila mažulės, nes ta kėdė tikrai tokia kieta ir sunki.
Kadangi ryt keliaujame į spektaklį „Grybų karas”, tai skaitėme ne įprastą knygą apie kompozitorius ir instrumentus, o J.Marcinkevičiaus „Grybų karą”. Su visa pagarba poetui, bet skaičiau vis peršokdama tekstą. Be to, tekstas buvo labai į temą šiandien Sodelyje vykusiems mokymams kaip vengti stereotipinio mąstymo ir stereotipinio vaikų ugdymo, kurį vedė lektorė iš EIGE. Seminaras daug kam atvėrė akis, kaip nekalti dalykai (frazės, žaislai ir pan.) vis dėlto nėra jau tokie nekalti. Smagu, kad mokytojai po seminaro džiaugėsi, kad jis įvyko ir jautėsi pasisėmę itin naudingų žinių.
Šįvakar – nes berniukai išvažiavo slidinėti su seneliu ir jo šeimyna į Anykščius – su mergaitėmis žaidžiame Smart Games stalo žaidimus. Apskritai su Smart Games Belgijoje mus supažindino Mortos draugės Ringailės šeimyna. (Beje, Ringailė buvo pirmas vaikas po Augusto, kuris dėliones dėliodavo visai ne pagal amžių!) Pirmasis žaidimas, kurį pamatėme, buvo Colour Code. Augustas tą vakarą – kai nuėjome pas juos į svečius – jį visą ir perėjo. Tada jie mums parodė ir Castle Logix. Žodžiu, užkibom.