Perskaičius šį delfi straipsnį, kilo daug minčių. Mano išeities taškas – vaikai turėtų kentėti minimaliai – nesvarbu, kokie jų tėvai. Bet ar jūs norėtumėte tokiai šeimai duoti savo būstą? Likti su keliolikos tūkstančių skola JUMS? Ar vis dėlto turėtų būti veikiantis mechanizmas, kaip valstybė galėtų pasirūpinti piliečiais, kuriems iškyla sunkumai, kad nenukentėtų kiti piliečiai? Suprantu, kad atsimušinėjima tuo, kad nėra pinigų, kad socialinių būstų ir taip trūksta, bet vaje vaje kaip liūdna, kad mūsų socialinė (pagalbos) sritis yra tokia…suvargusi?
Ką gi, šiandien prašysiu jus truputį papriekabiauti: kelios galvos geriau, nei viena! Jau baigiu apsispręsti dėl maitinimo. Jam turėjau keletą reikalavimų: a) kad tiektų įmonė, kuri jau turi patirties ir įdirbį tiekiant maistą vaikams, nes visiškai nesinorėjo eksperimentuoti šioje srityje; b) kad įmonės politika būtų lanksti ir atsižvelgtų į mano prašymus ir c) svarbiausia – visavertis ir kokybiškas maistas.
Šiandien dirbau pas šešurą, o į susitikimus mane išleisdavo vyro sesuo Elena, vaikų (ir ne tik :)) meiliai vadinama Elium. Tai štai jie su Vilhelmu šiandien meistravo Gertrūdai gimtadienio tortą. Kadangi jo nekepė, tai ir rašau, kad meistravo. Tortą ir aš, ir Gabrieliaus brolis Jonas įvertinome kaip labai puikų, o kadangi jo receptas buvo sukurtas būtent Gertrūdai būtent šiandien, tai ir dalinuosi Tetos Elenos torto Gertrūdai Elenai receptu:
Šiandien visai atsitiktinai pagalvojau, kad lietuvių kalboje nesantuokinis vaikas yra (šiandien tiksliau būtų sakyti „būdavo”) dar vadinamas „mergos vaikas”, „benkartas”, na, visi žinome, kad šis žodis – ne pats mieliausias. O štai anglų kalba nesantuokinis vaikas yra…
Šiandien mūsų saulutei Gertrūdėlei – dveji. Jau, kaip sakant, didelė mergaitė! Vakar sėdžiu ją apsikabinusi ir klausiu: tu mano mažylė? O ji: ne! Tai buvo pirmas kartas, kai ji taip sureagavo, kai aš sakau, kad ji – mano mažylė. Anksčiau visada sakydavo: teiiiiip 😀
Leonardas pagamino ir atsiuntė labai labai mielą pelėdžiukę.
P.S. Pelėdoms aš jaučiu ypatingą simpatiją. Gal, kad mano draugės mane vadina „pelėdžioku”, nes vis naktinėju iki paryčių 🙂
Ilgąjį šventinį liepos pradžios savaitgalį Leonardas praleido sodyboje, o nuo kaitrios saulytės slėpėsi kambaryje ir darbavosi.
Sesutė Goda ir broliukas Leonardas nepailsdami dėlioja žirafas.
Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi – kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji, ir man tai aktualu – pasidalinsiu šia informacija 🙂
Šįkart Asta primena tris svarbias taisykles, kurios tinka ne tik mokantis gestų: 1) vaikai nedaro to, ko nenori; 2) kontekste vaikui daug lengviau atsiskleisti (ikimokyklinio amžiaus vaikas daug geriau supras, kas tas dramblys, jei keliausite drauge į zoologijos sodą!) ir 3) dirbant su vaikais bene svarbiausia yra kantrybė! Man smagu skaityti, kaip, mokantis gestų, galioja tos pačios taisyklės kaip ir mokantis…bet ko kito!
Taip pat norėjau Astai pasakyti, kad Gertrūda rodo „karšta” taip, kaip, anot Gabrieliaus (kuris gali susikalbėti su kurčiaisiais), šį ženklą rodo kurtieji! Ji užsidengia delniuku (išskėstais pirštukais) burną (ne visai kaip šiame paveikslėlyje, tačiau labai panašiai) ir sako: „kašta” 🙂 Įdomu, ar ne?