Visus visus visus kviečiame į Žiemos dienos stovyklėlę Vaikystės Sode! Jeigu jūsų vaikučiui jau yra pilni treji metai, jeigu norite, kad tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų jis turiningai, smagiai, profesionalų prižiūrimas ir ugdomas leistų laiką, tai skubėkite registruotis!
2008 gruodžio mėnesį rašiau apie Mergaitės efektą (The Girl Effect). Prieš keletą dienų viena tinklaraščio skaitytoja atsiuntė naują nuorodą (Ačiū, Indre!). Buvo laikas, kai aš, žiūrėdama kažką bent šiek tiek socialiai graudesnio, apsipildavau ašaromis. Šiandien – kadangi esu įsigilinusi ir į nemažai povandeninių srovių – mane sugraudinti nėra taip lengva. Tačiau žiūrint šį filmuką gerklėje strigo ašarų kamuolys, o, kalbant apie jį su Augustu, trūkčiojo balsas.
Žinot, kas mane baigia išvesti iš kantrybės? EKO karštinė! Kai daugiau dėmesio kreipiama į tai, su kokiais valikliais plaunami mokyklų stalai, o ne į tai, į kokias mokyklas ateina vaikai, man tiesiog ima trukčioti akių vokai 🙂 Ir visiškai ne todėl, kad man nerūpi ekologija!
Vakar vakare prisėdau žiūrėti filmo „Kūdikiai”, kurį kaip tik pradėjo rodyti kino teatras „Pasaka”. Teisybę pasakius, jau antra savaitė vis ruošiausi prisėsti, bet mums šis metas yra be galo be krašto sudėtingas, todėl atsisėsti ir ramiai pažiūrėti tiesiog…negalėjau susikaupti! Nežinau, kaip jūs, bet man filmui turi būti nuotaika. Na, nežiūriu aš akies krašteliu: arba žiūriu, arba ne. Bet šis, trukęs šiek tiek daugiau, nei valandą, filmukas, įtraukė. Kai atsisėdau žiūrėti, mintys dar lakstė kaip patrakusios, tačiau kiekviena minutė vis labiau įtraukdavo…
Ketvirtadienis – diena, kai valgom Beatos rekomenduotą patiekalą. Ir štai šį ketvirtadienį valgėme spagečius. Ir štai tokius spagečius, kad aš jaučiuosi iš naujo juos atradusi! Nes jau kaip nusibodo tie bolognese, nebenorėdavau nė žiūrėti į jų pusę… Tai vat vakar gaminome padažą a la Špinatas Bondauskas, anot pačios Beatos:)))
Galų gale – praėjus beveik 6 mėnesiams nuo Vaikystės Instituto įsteigimo – turime logotipą. Ir ne tik logotipą, bet ir skrajutę! Žinia, kaip kartais būna: nieko nieko ir…pasipila! Taip atsitiko ir Vaikystės Sodui. Šiaip – turiu pri(si)pažinti – nemaniau, kad tai bus toks PROCESAS! Visų pirma, iš pradžių man VISKAS buvo gražu. Visų antra, NIEKAS nebebuvo gražu. Kaip su disertacija: kuo daugiau knebinėjausi, tuo labiau atrodė, kad dar taisyt ir taisyt…
Lopšinės. Ar jums tėvai jas dainavo? Aš prisimenu savo tėtį jas dainuojantį. Tiksliau, mano tėtė dainuodavo liaudies dainų repertuarą, kurį aš perdaviau savo vaikams. Neįtikėtina, kaip visi tie žodžiai įstrigo. Bet turėjom ir vieną lopšinę. Apie biteles, miegančias sode. Ir kai tėtė savo sodriu žemu balsu uždainuodavo miki, Austule, miegok; miegoooook, miegooook…būdavo kažkaip labai gera. Saugu. Mano tėtė nėra tas toks mielutis minkštutis tėte, bet man jis mielas ir toks, koks yra (beje, su amžiumi ir jis labai minkštėja!). Ir kažkaip vis pasidžiaugiu, kad prisiminimų skrynelėje turiu daug būtent švelnių prisiminimų, susijusių su juo.
Noriu pasidalinti nuostabiu filmuku, tačiau iš tiesų gaila (kaip ten po juo ir sako daug komentatorių), kad nėra užrašoma, koks tai metas (kai keičiasi vaizdai). Nors filmukas nedarytas lietuvių savimeilei paglostyti, bet glosto, ar ne? O šiaip tai kažkaip ėmiau ir pagalvojau, kad jau bais tuščia toks didžiavimasis: kaip tas drakoniukas iš filmo, kur šaukia man, man , man!!!