Anądien teko dalyvauti Žinių radijo laidoje „Renkuosi šeimą”. Viskas būtų nuostabu, JEI… Man nepatiko tema: „Kas geriausiai išugdys vaiką: tėvai, auklė ar darželis?”. Visi, kurie mane bent kiek geriau pažįsta, žino, kad man šis klausimas yra nepriimtinas iš esmės, nes tėvai yra priešinami su aukle/darželiu. Kadangi visą laiką pabrėžiu, jog darželis/auklė yra ne tėvų namų PAKAITALAS, o PAPILDAS, tai toks supriešinimas yra neteisingas iš esmės.
Kaip šiandien prisimenu: prieš mane važiuojanti mašina staiga sustabdo, aš dedu ant stabdžių ir garsiai sušunku „BL>>BA!”. Po akimirkos dvejų su puse Gertrūda sako: „Bl<<ba!”. Šalia sėdintys broliai raitosi kvatodami ir, žinoma, netrukus šis žodis tampa aktyvaus žodyno dalimi – ypač žinant, kad – kaskart jį ištarus – auditorija ima kvatoti.
Labiausiai mane JAV nustebino tai, kad – vos praėjus Halloween’ui – jau viskas buvo paruošta Kalėdoms. Lapkričio pradžioje. Jeigu atvirai – nepatinka. Nusibosta laukti Kalėdų. Ėmiau ir pasidžiaugiau, kad Lietuvoje viso to nėra. Deja, džiaugtis teko labai trumpai: vos nusileidome Lietuvoje, Vilniuje jau buvo gausu Kalėdinių dekoracijų. Mama mia!
Man labai patinka skaros/šaliai. Anksčiau ne taip patiko, o nuo grįžimo į Lietuvą kažkaip ėmiau ir itin susižavėjau. Aš labiausiai mėgstu vieną rišimo būdą, tačiau smagiai pažiūrėjau net 25! (ir jau ne vieną išbandžiau!)
Šiandien susidūriau su tokia, sakyčiau, pikantiška naujiena. JAV yra tokia Nacionalinė Švietimo Asociacija (NEA). Vienas jos projektų – Read Across America. Projekto mintis – raštingumo ir skaitymo skatinimas. Kaip tai skatinti efektyviai? Ogi kviečiant į darželius ir mokyklas (ypač pradines) žymius žmones. Juk žinome (ir patirtis, ir moksliniai tyrimai rodo tą patį): mūsų elgesys daro vaikams didžiulę įtaką.
Tik grįžusi supratau, kad iš tiesų atėjo ruduo. Tiesa, G sako, kad nevaryčiau Dievo į medį, nes šis ruduo Lietuvoje yra tikrai nuostabus, bet man vis vien jau š-a-l-t-a. Ypač šiandien. Vakar vos nepavėlavome, nes ieškojau merginų šiltesnių batų ir šiltesnių pirštinių – kažkaip norėjosi joms pasiūlyti šį tą šilčiau, nei plonytes pirštinaites ir tiesiog odinius be jokio pašiltinimo bačiukus (vaikinai jau viešėdami pas mano tėvus išsinėrė iš lengvų rūbų ir įsinėrė į šiltesnius).
„Šoktonas” – laikraštis mokyklos bendruomenei, su kuriuo bendradarbiauju ne pirmą kartą.
Ar prisimenate, koks jums atrodė jūsų tėtė, kai buvote maža(s)? O koks atrodo šiandien? Mane pralinksmino šis filmukas – tikiuosi, kad patiks ir jums.
Žinote, kokie yra Niujorko mokyklų kiemai? Betoniniai. Mačiau ir vieną-kitą su keliais medžiais, bet dauguma – betoniniai. Kai kuriuose – ant betono išpieštos klasės, kai kuriuose pastatytos žaidimų aikštelės (bet ne visuose, kurias teko matyti, o mačiau, atrodo, 10). Tai padėjo suprasti, kodėl viena profesorė iš Niujorko konferencijoje daug kalbėjo apie tai, kad žaidimų aikštelės turi būti kuo natūralesnės. Pagalvojau, kad Lietuvoje mums niekur nereikia grįžti – mes turime tikrai puikius mokyklų ir darželių kiemus! Šiek tiek kūrybiškumo, ir jie išvis gali būti tiesiog fantastiniai – tokie, kad bent jau kai kurios Briuselio ir Niujorko mokyklos, kuriose teko viešėti, tikrai varvins seilę! Be to, Lietuvoje mes kreipiame dėmesį į tai, kokia yra ta mūsų mokyklų ir darželių aplinka. Štai ir šiemet lapkričio 11d. bus apdovanojami darželiai ir mokyklos, geriausiai tvarkantys savo aplinką (Labai norėjau pradėti įrašą pasidžiaugdama mūsų ugdymo įstaigomis :))
Šiandien baigėsi konferencija, kuri man buvo it Everestas alpinistui. Na, gal čia kiek per riebus palyginimas, bet iš tiesų nesu dalyvavusi įdomesnėje konferencijoje, o esu, patikėkite, dalyvavusi ne keliose ir ne keliolikoje 🙂 Konferencija vyko JAV, Floridoje, Orlando mieste. Visų pirma, niekada ten nebuvau buvusi. Keisčiausia buvo tai, kad smegenys vaizdus suprato kaip Kaliforniją :), bet vis dėlto labai daug kas buvo kitaip: ir drėgmės kupinas oras, ir debesys, ir vis nulyjantis trumpalaikis lietus, ir vešli (vešlesnė?) augmenija. Lyg ir viskas labai panašu, tačiau ir ne taip.