„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Kodėl priešiname tai, kas neturi būti priešinama? Šeima VS Darželis/Auklė.
2011 11 28

Anądien teko dalyvauti Žinių radijo laidoje „Renkuosi šeimą”. Viskas būtų nuostabu, JEI… Man nepatiko tema: „Kas geriausiai išugdys vaiką: tėvai, auklė ar darželis?”. Visi, kurie mane bent kiek geriau pažįsta, žino, kad man šis klausimas yra nepriimtinas iš esmės, nes tėvai yra priešinami su aukle/darželiu. Kadangi visą laiką pabrėžiu, jog darželis/auklė yra ne tėvų namų PAKAITALAS, o PAPILDAS, tai toks supriešinimas yra neteisingas iš esmės.

Galima diskusija, pavyzdžiui, kokie yra auklės privalumai, o kokie – darželio; kokie auklės minusai, o kokie – darželio ir t.t. Bet tėvai VS auklė/darželis…man nepriimtina iš esmės. Kodėl? Ne tik todėl, kad toks lyginimas yra neteisingas iš esmės, bet ir todėl, kad tada darželis/auklė tampa baubu, trauma ir pan. Ir šeimos, kurios tai renkasi, tampa tarsi ne tokiomis šventomis, kaip tos, kuriose mama arba tėtė atsisako žemiškų dalykų ir pasišvenčia nuostabiausiam tikslui pasaulyje – vaiko auginimui. Dar labiau ausį rėžia, kai tai yra pateikiama tarsi šventas darbas, morališkiausia iš visų aukų auka.

Man tai visada norisi nuplėšti tą šventumo aurą, nes nieko švento nedaro nei tie, kurie lieka su vaiku namuose, nei tie, kurie pasireka auklės/darželio paslaugas. Tiesiog kitoks pasirinkimas, ir tiek. Vieni akcentuoja kiekybę, kiti – kokybę. Pirmieji bando pasakyti, kad jų kiekybė pati savaime reiškia kokybę – dėl ko aš stipriai abejoju. Faktas tas, kad visi mėgstame traukti iš maišo žmones, kuriuos manome esant sėkmingais: vieni pasakoja apie tuos, kurie buvo auginti namuose, o kiti – apie tuos, kurie išaugo darželiuose. Laidoje dalyvavusi mama puikiai tai iliustruoja, tačiau man irgi į galvą šauna akimirksniu ne viena dešimtis nepaprastai talentingų žmonių, kurie vis dėlto lankė darželius ir mokyklas. Ir tikriausiai – jeigu suskaičiuosime – jų bus dar net gerokai daugiau! (Žinoma, IR dėl to, kad dauguma žmonių vis dėlto darželius lanko).

Trumpai ir aiškiai: XXI amžiuje realijos yra tokios, kad reta moteris nedirba. Dėl ko ji dirba – jau kitas klausimas. Gal dirba dėl to, kad negali sau leisti nedirbti. Gal dirba dėl to, kad save realizuoja ne mamos, o, tarkim, medikės profesijoje. Gal dirba dėl to, kad nori uždirbti pakankamai, kad vaikas – su kuriuo ji leidžia vakarus, savaitgalius ir atostogas – gautų puikų išsilavinimą. Gal dirba dėl to, kad jaučiasi, jog yra naudingesnė pasauliui išrasdama naujus vaistus, o ne tiesiog būdama su vaiku. Šaunu, jei mama ar tėtė tiesiog iš naujo atranda save, kai gimsta vaikas. Bet – pripažinkime – ne visi jaučiasi taip, kad dabar viską mesiu, nes niekas – be vaiko – ne(be)turi prasmės. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad galima tiems, kurie to nejaučia, sakyti, kad kodėl tada pasigimdei, jei nenori būti? Teisybę pasakius, tas buvimas su vaiku taip pat yra XXI amžiaus naujovė, nes dar mūsų seneliams vaikas tiesiog sekiodavo paskui sijoną, o trejų jau žąsis – dažnai vienas – ganydavo. Žinoma, aš šiek tiek ironizuoju, bet dauguma tėvų, kurie dirba, mielai būna su savo vaikais. Ir tikrai dirba ne todėl, kad nori jais atsikratyti. Apskritai norėčiau padiskutuoti: kodėl mes nekalbame apie mylinčią dirbančią mamą/tėtį? Nemanau, kad tai – nedera. Kaip tik būtų labai įdomu išgirsti, kodėl mylinti mama/tėtė pasirinko dar ir dirbti. Ir dar įdomiau, kodėl 99proc diskusijų būna apie mamą?!?! Toks įspūdis, kad tėtė myli ir dirbdamas, o jau mama išeidama į darbą atsisako savo tikrojo pašaukimo.

Jaučiu pagarbą mamoms, kurios yra nuostabios mamos-namų fėjos, tačiau aš, pavyzdžiui, dirbu, nes:

a) Jaučiu meilę švietimui;

b) Darbas man yra vertybė;

c) Mano pasaulyje geresnis švietimas 20, 50, 100, 200, gal 1000 vaikų yra daugiau, nei 4iems; Kadangi jaučiuosi galinti tai įgyvendinti, paprasčiausiai did the math, kaip sakant;

d)  Daug labiau vertinu ir branginu laiką su vaikais, kai jis yra ribotas;

e) Noriu, kad mano vaikams darbas būtų vertybė, o, kadangi vaikai mokosi iš pavyzdžio, voila!

Ir dar. Kartą ir visiems laikams noriu pasakyti, kad brangiau už vaikus nieko neturiu. N-I-E-K-O. Bet nemanau, kad dėl to turiu visą laiką būti su jais.

Daugiau mano minčių ir diskusija žinių radijo laidoje.

O kaip gyvenate/mąstote jūs?

Nuotrauka: Family in tall grass by Jackal of all trades