Kada paskutinį kartą padarėte nuotrauką ir pagalvojote, kad ji nepaprastai taikliai atspindi žmogų? Šiandien, keliaudami iš uošvio jubiliejaus, nufotografavome savo damas prie Prezidentūros medžių ir – pažvelgę į nuotrauką – pagalvojome, kad būtent tą akimirką juodvi buvo tokios, kokios tiesiog yra: didžioji išdidžioji rimtoji sesė ir mažoji pašėlus linksmuolė hipė. Bent jau šiai dienai jos būtent tokios ir yra!
Skaitymo konferencijoje (apie kurią jau rašiau – kad vadovavau vienai diskusijų grupei) man labiausiai įstrigęs pranešimas buvo VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto docentės Dr.Vitos Mozūraitės. Sėdėjau, linksėjau ir mintyse katučių plojau, kad Lietuvoje drąsiai savo KITOKIĄ nuomonę reiškia ir nė nemirkteli protingas žmogus. Didžiavausi, kad ji moteris, kad ji mokslų daktarė, kad kalba ne belenką, o argumentuota ir moksline kalba dėsto XXI amžiaus aktualijas. Galima pritarti ir galima nepritarti, bet įsiklausyti – verta, jei gyveni XXI amžiuje ir susiduri su vaikais.
Vakar su vaikais sodinome. Moliūgus ir fėjų gėlių lysvelę. Kadangi Gertrūda Vaikystės Sode vis atlieka įvairiausius gamtos mokslų eksperimentus, tai ir namuose norisi gyventi ta dvasia. Taigi vakar nudžiugome parduotuvėje radę sodinimo paruoštukų. G nusipirko du pomidoriukus ir papriką. Žodžiu, užsiimsime urban farming.
Kada pirmą kartą pagalvojote apie tapimą mama? Aš – pradinėje mokykloje. Tada užrašiau, kad turėsiu tris dukras ir uždirbsiu 400 rublių 🙂 Jeigu teisingai prisimenu, tais laikais daugybė žmonių uždirbdavo 100-200 rublių. Mano svajonės visada buvo didelės, ne kitaip. Po to atėjo metas kai maniau, kad neturėsiu vaikų arba turėsiu (geriausiu atveju) vieną. Po to sugalvojau, kad (nesvarbu, ar turėsiu vyrą, ar ne) bent vieną vaiką BŪTINAI turėsiu. Niekada nemaniau, kad bus taip stebuklingai, kaip yra dabar: dvi porelės, kurios auga ne tik su manimi, bet ir su nuostabiu tėčiu. Paprastai taip ir būna: gyvenimas pranoksta svajones.
Šiandien sužinojau, kad mirė rašytojas Maurice Sendak. Apie jo knygą Where the Wild Things Are jau esu trumpai rašiusi. Apskritai autorius yra (man rašytojai…visada gyvi!) kitoks. Toks, kurį reikia skaityti kitaip. Šiandien pažiūrėjau ir pirmąjį „gyvą” interviu su juo. Gražus. Toks nesaldus nesaldus, bet geras gerulis. Geriausia dalis, kur jo prašo duoti geriausią patarimą tėvams. Žinote, ką pasakė Maurice? Geriausia, ką galite duoti savo vaikams…mylėkite juos. Ką reiškia mylėti? Mylėti… reiškia džiaugtis jais tokiais, kokie jie yra. Tiesiog.
Vat taip vat. Tokį dalyką pamačius tikrai gali susimąstyti, ar nori vaikų ir ypač – daugiau, nei vieno. Kadangi man jau nebeaktualu (vis vien jau namuose klega ketvertukas), tai tiesiog smalsumui patenkinti įdomu išvysti tokius skaičius.
Pastaruoju metu pastebėjau, kad dabar vis sunkiau prisėsti prie tinklaraščio. Viena priežasčių, kad vis norisi rašyti apie Vaikystės Sodą. Bet tada, galvoju, bus tinklaraštis apie Vaikystės Sodą. Arba Vaikystės Sodo tinklaraštis. Nes Vaikystės Sodas yra milžiniška mano kasdienybės dalis. Kita priežastis – mano jau minėta – nenoras rašyti apie savo vaikus Lietuvoje, kai mes gyvename Lietuvoje. Pavyzdžiui, apie belgiškas mokyklas, darželius ir lopšelius buvo lengva rašyti, nes skaitytojai Lietuvoje nei apie jas žino, nei ką. Be to, tinklaraščio prancūzakalbiai belgai neskaitė, todėl neišgyvenau dėl reakcijos, kuri būtų, jei kas nors įsiskaudintų – nes tiesiog niekas neskaitė. Žodžiu, buvo daug paprasčiau. Kadangi vis dar gaunu daug klausimų, galėčiau tiesiog atrašyti į juos, bet man tenka į labai daug panašių klausimų kasdien atsakyti gyvai Vaikystės Sodo tėveliams, tad vakare, visiems sumigus ir prisėdus prie kompiuterio, dažnai tiesiog visiškai nebeturiu jėgų kartoti tai, apie ką kalbėjau dieną.
Kadangi Vaikystės Sodas plečiasi, ieškome pedagogų, pedagogų asistentų, akušerių/seselių ir šeimininkėlių, kurie norėtų (ir gebėtų!) dirbti unikalioje ugdymo įstaigoje, dirbančioje pagal autorinę ugdymo programą.
Ar jau marginote kiaušinius? Mes, ačiūdiev, jau. Nors galvojome, kad šiemet bus Velykos be kiaušinių marginimo. Morta vis bandė spręsti, kur ir kaip juos galėtumėme dažyti (mat dar neturime virtuvės ir tikrai būtų nepaprastai sudėtinga namuose). Galiausiai viskas išsisprendė nuostabiai ir marginome kiaušinius su mano iš Amsterdamo šventėms parlėkusia seserimi pas mano tėvus. Mano mama vos spėjo suktis kirpdama siūlus ir merkdama kiaušinius į verdantį dažantį vandenį – juk buvo tiek margintojų!
Vat taip va.