Taigi mūsų visi trys vaikai oficialiai yra pas gydytoją, kuria iki šiol esame labai patenkinti. Neoficialiai dar mus gydo mano pusseserė. Taigi bent jau dvi nuomones turime visada. Jei jos sutampa, žinome, kad darome tai, ką ir turime daryti! ! Jei reikia specialisto, pasitikime šių dviejų žmonių rekomendacijomis. Tačiau svarbiausia turbūt yra pabrėžti, kad tikrai neiname pas bet ką ir netgi nuėję aklai nepasitikime. Kaip sako vienas mano labai mėgiamas priežodis: pasitikėk, bet tikrink!
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Ach, tie norai…Kaip juos sutramdyti? Augustas niekada nebuvo didelis „norėtojas“. Jis visada turi kažkokį konkretų norą, kurį – Kalėdoms ar gimtadieniui – stengiamės išpildyti. Kadangi jis nuo pat mažens labai didelis realistas, tai ir jo norai – labai realūs (Pavyzdžiui, Kalėdoms norėjo Hario Poterio pižamos ir Šreko patalynės). Be to, mes vaikų norus labai deriname su jų pareigomis. Manau, tai yra labai svarbu. Pavyzdžiui, Augustas jau kuris laikas labiausiai nori kompiuterio. Susitarėme, kad kompiuteris bus tada, kai laisvai skaitys. Jo motyvacija skaitymui labai išaugo! Be to, greitai pamatė, kad – kai laisvai skaito – ir pačiam smagu. Šiuo metu Augustas kaip iš pypkės neužsikirsdamas skaito A.Lindgren „Pepę Ilgakojinę“, todėl teks mums su vyru pildyti tą jo norą. Nori žiūrėti filmuką – pažiūrėk, ar tvarkingas kambarys; nori sausainio – pavalgyk (nebūtinai SUvalgyk, bet PAvalgyk!) vakarienę ir t.t. Parduotuvėse irgi neturime bėdų nuo pat mažens: esame susitarę, kad – kai perkame maistą – berniukai gali išsirinkti kažką ir sau. Bet tik vieną daiktą. Kartais susigundo kitu, tačiau tada tenka rinktis. Matyt, padėjo mūsų nuoseklumas. Nuo pat pirmo karto parduotuvėje buvo taip ir ne kitaip, todėl jiems jau seniai nekyla klausimų. Be to, manau, tai yra teisinga, nes juk ir mudu su vyru parduotuvėje išsirenkame kažką sau.
O dėl daiktų – vaikai mato, kad mes neperkaliojame daiktų sau – perkame tik tada, kada reikia. Ir jie to išmoko. Ne veltui sakoma, kad geriausiai moko pavyzdys. Jei aš (arba vyras) neatsispirtumėme pirkimo manijai, tai negalėtumėme to reikalauti ir iš vaikų. Kažkaip nei aš, nei vyras neturime poreikio „kažką“ nusipirkti – perkame tik tai, ko reikia. Matyt, vaikai tą arba paveldėjo, arba išmoko. Nežinau, gal su Morta bus kitaip, tačiau su berniukais pavyko susitarti…
Tiesa, su Vilhelmu yra sudėtingiau. Jis yra be galo užsispyręs ir sunkiai motyvuojamas kitų. Jam svarbiausia – jo paties motyvacija. Augustui labai svarbi kitų nuomonė, jis labai nori būti pagirtas, nori pirmauti, todėl jį motyvuoti nėra sudėtinga, o štai Vilhelmą mažai kas motyvuoja. Dažniausiai jis sako: o man tas pats! Taigi su juo tenka būti labai išradingiems ir išnaudoti visus diplomatinius gebėjimus, nes kai jis užsispiria, tai pasaulio pabaiga. Bet, matyt, vėlgi dėl mūsų nuoseklumo parduotuvėse scenų nebūna. Tačiau Vilhelmo norai irgi yra labai konkretūs ir aiškūs. Jeigu ko nori, tai tikrai labai nori. Tada tik lieka susitarti, kaip tas noras gali būti įgyvendintas.
Šiuo metu mūsų namuose labiausiai visko norinti yra Morta! O kaip supyksta, jei negauna to, ko nori! Berniukai juokiasi net už pilvų susiėmę, nes ji suraukia nosį ir puola muštis arba riaumoti…Augustas pildo visus įmanomus Mortos norus. Užtenka jai tik pažiūrėti į ta pusę, ir Augustas atneša/atiduoda/paduoda ir pan. O Vilhelmas labai pyksta, jei Morta kėsinasi į jo turtus. Šaukia: Mama, gelbėk! Arba: Paimkit Mortą! Kol kas aiškinam, kad Morta mažytė ir geriau nuo jos pasitraukti. Smagu, kad kol kas jos dėmesį lengva atitraukti kuo nors kitu. O kaip bus vėliau – parodys laikas!
Kadangi vis dar maitinu Mortą (o ir berniukus maitinau po 18 mėnesių), tai bene didžiausias sunkumas – pieno nusitraukimas darbo metu. Darbo Kodeksas vienoks, o realybė kitokia, taigi reikia prisitaikyti. Man pasisekė, kad mano vadovas labai geranoriškas ir sakė sudarys visas sąlygas. Be to, padėti pasisiūlė ir kelios kolegės. Taigi aš su visais vaikais į darbą keliauju su pientraukiu ir per savo pertrauką (20min) lekiu į tualetą ir „pompuoju“. Nepatogu, kol kas nuo darbo pradžios dar neteko valgyti pietų, bet užtat kasdien palieku Mortai gerą dozę pieno ir tikiuosi, kad taip pavyks tol, kol norėsiu ją maitinti!
Kartais pagalvoju, kad būtų smagu vaikutį auginti iki metų, o gal net dar ilgiau, bet šiaip tai nemanau, kad galėčiau, nes jau ir dabar į atostogų pabaigą pavydėjau vyrui pietų su kolegomis ir galimybės pabūti be vaikų, nes aš – net ir susitikimuose su draugėmis – būdavau bent su vienu vaiku. Taigi manau, kad – jei galėčiau – nieko nekeisčiau. Be to, juk vaiką į pasaulį paleidžia du žmonės, todėl manau, kad jie turi dalintis ir vaiko auginimą (jei abu turi išsilavinimą, darbus ir pan.), todėl tuo pačiu manau, kad auklei 4 mėnesių vaiko nebūčiau palikusi…Norisi, kad vaikas būtų bent jau mobilus ir valgantis pirmąsias tyreles. Tačiau juk kiekvienam savo, todėl patarimų šiuo klausimu dalinti neskubu. Kiekviena mama unikali ir kiekvienas vaikas unikalus. Svarbiausia, mano manymu, giliai širdyje esantis jausmas, kad pasielgėte TEISINGAI. Jei taip jaučiatės, vadinasi…taip ir yra, nes juk nė viena MAMA nesielgia taip, kad suteiktų skausmą SAVO VAIKUI!
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Per savo ilgą praktiką pastebėjau, kad suaugusiems, nesusijusiems su edukologijos mokslais, sunkiausia suprasti, kad intelektualinės raidos pagrindai dedami ikimokykliniame amžiuje – nors vaikas dar neina į mokyklą. Arba kitas scenarijus – darželyje norima „intelektualinių“ užduočių. Nereikia jokių „Superbaby“ ugdymo programų (kurios, deja, nepasitvirtino!), kad būtų išnaudotas visas vaikų potencialas. Jūsų vaikui užteks palankios kalbos vystymuisi aplinkos ir paprasčiausio geranoriškumo iš…Jūsų! (daugiau…)
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
1. Didziausios ir dazniausios vaiku isdaigos, vertos bausmes. 2. Kokias bausmes taikote 3. Kokios bausmes efektyviausios: pleksteleti per uzpakali, ko nors neleisti ar tiesiog graziai su vaiku pasisneketi ir jis supras 4. Kaip suvaldyti savo pykti, nora pliauksteleti(juk tai paprasciausias, bet pats prasciausias budas)ir priimti protinga sprendima? 5. Kokiu bausmiu daugiau niekada nekartotumet? 6. Veiksmingos priemones neklauzdoms tramdyti 7. Kokia didziausia ir isimintiniausia bausme atsimenate is savo vaikystes (ir uz ka ji buvo gauta)
1.Žodžio nesilaikymas. Pas mus yra taisyklės. Anksčiau buvo pakabintas plakatas vaikų kambaryje ant spintos durų. Tai buvo mūsų susitarimas: kaip mes elgiamės. Dabar plakato neliko, bet mes jau ir taip žinome, kokios namų taisyklės: nesimušame; nebūtinai viską suvalgome, bet paragaujame; laikomės ėjimo miegoti ritualo; ne „žviegiame“, o kalbamės, kas mums nepatinka ir t.t. Jei susitarimas pažeidžiamas – yra pasėkmė. Mūsų namuose svarbiausia yra a) susitarimas ir b) saugumas.
2. žr. 6 atsakymą
3. Nėra tokio dalyko kaip „efektyviausia bausmė“. Kiekvienam vaikui veikia savi dėsniai. Vienintelis dalykas, dėl kurio edukologai ir psichologai nesiginčija, tai, kad efektyviausia bausmė yra nuosekli bausmė, t.y. vaikas turi puikiai žinoti, kas jo laukia. Tam reikalinga labai aiški taisyklių ir pasėkmių (o ne bausmių) sistema. Mes Augustui sakom: „Tu tikrai gali nieko nevalgyti“. Augustas ašaroja: „Bet juk tada negausiu saldainio“. Mes sakom: „Bet tu saldainio negausi ne todėl, kad mes tave baudžiam, jog tu nevalgai. Tiesiog yra nesveika valgyti VIEN saldainius“ ir t.t. Mums efektyviausios nepageidaujamo elgesio pasekmės yra malonumų abstinencija. Be jokių išlygų. Tada berniukai tuoj pat pasitempia. Žinoma, kartais bando „išverkti“ leidimą, bet mudu – nepalaužiami šiuo klausimu. Mano vyras dar LABAI daug kalbasi su vaikinais. Šiaip tai prieš porą dienų perskaičiau Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje atlikto didelio socialinio projekto išvadas. Esmė ta: kaip bebūtų, bernioko gyvenime svarbiausias yra VYRO pavyzdys. Išvadose siūloma, kad vieniša mama rastų žmogų (vyriškosios lyties), kuris galėtų berniukui modeliuoti pageidaujamą elgesį. Vienu žodžiu, berniukų auklėjimui labai didelį dėmesį turi skirti TĖTĖ. Aš tai labai apsidžiaugiau, nes pas mus taip ir yra: nuo pasakų skaitymo (ir aptarimo) vakarais iki siautimo bei pokalbių prasikaltus pas mus visur dalyvauja tėtė, na, ir entuziastingai prisijungia mama! O vat manęs tie be galo rimti ir smagūs pokalbiai dar laukia…
4. Apie tai galėčiau ir knygą jau parašyti, nes labai neseniai tuo itin domėjausi, skaičiau knygas ir kitokią literatūrą. Man padeda rankų sunėrimas už nugaros arba paprasčiausiai pradedu skaičiuoti, o pradėjus skaičiuoti įsivaizduoju, kaip jausiuos, jei nesusivaldysiu…Dar padeda…apsikabinimas ir pasakymas, kad labai myliu. O jau kai atsitraukiu, galiu pradėt kalbėt apie tai, kad man labai nepatiko kuris nors poelgis. Tai ypač padeda su Augustu, nes jis jau pradėjo vartyti akis ir daryti kitas grimasa (o siaube!), kai supykstu, tai man – kad nepašėlčiau – geriau jau nematyti, ką jis išdarinėja…
5. Pliaukštelėjimų. Noriu išmokti VISADA susitarti – net tada, kai iš ausų rūksta dūmai.
6. Pas mus veiksmingiausia – 1) pasėdėjimas ant kėdės ir savo poelgio apmąstymas; Abu vaikinai savo poelgį apmąsto tiek minučių, kiek jiems metų, t.y. 3 ir 5 minutes. Po to mes prieiname ir pasikalbame: ar vaikas suprato, kodėl buvo nubaustas. Ką jam daryti, kad bausmė nepasikartotų. Tada susitaikom ir …bandom paisyti taisyklių iki naujo karto 😉 Iki trejų metų veiksmingiausias buvo išnešimas į kitą kambarį. Kai vakas ima elgtis normaliai, gali grįžti. 2) Privilegijų praradimas. Pastaroji taikoma Augustui, nes mažasis dar nelabai supranta: kadangi ketvirtadieniai pas mus – filmukų diena (galima žiūrėti vieną pasirinktą filmuką: ar išsinuomotą, ar „naminį“, ar parsineštą iš mokyklėlės bibliotekos ir pan.), o penktadieniai – kompiuterio diena (Augustas gali žaisti kompiuterinius žaidimukus), tai Augustas – kai nepaiso mūsų susitarimų ir taisyklių – praranda šias privilegijas tą savaitę.
7. Mano tėvai nebuvo labai nuoseklūs, nes labai ilgai buvau vienturtė ir labai lepinama, todėl dažniausiai bausmės pavykdavo išvengti, na, nebent tėvams ir taip būdavo pabjurusi nuotaika. Porą kartų esu gavus per uodegą, bet manęs tai netraumavo (nors efektas buvo pasiektas – daugiau taip nesielgiau). Bet labiausiai įsiminė mamos veidas, kai aš „pasiskolinau“ iš draugės sesės karoliukus ir tai paaiškėjo…Gavau pamoką visam gyvenimui, nors mama tik paklausė, kodėl taip pasielgiau…Bet jos balsas ir intonacija buvo tokie, kurių niekada nepamiršiu…
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Vieną dieną šiek tiek anksčiau atėjau į darželį pasiimti sūnus. Vaikai žaidė lauke. Auklėtojai reikėjo kažkur trumpam nubėgti, tai aš pasisiūliau pažiūrėti vaikus, kol ji grįš. Po minutės kitos pasijutau kaip teritorijoje, kurioje galioja džiunglių įstatymai. Mieli keturmečiai bei penkiamečiai ne tik juokėsi ir žaidė. Jie erzino vienas kitą, prasivardžiavo, stumdėsi ir pan. Mano buvimas šalia visai jų netrikdė. Atvirkščiai, jie labai nustebo, kai aš ėmiau kištis… (daugiau…)
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Skirtingai nuo suaugusiųjų, vaikams pirkti batus dažnai yra kančia. Tačiau, turint omeny kaip greitai auga mažosios kojelės, pasimatuoti batukus prieš juos perkant yra tiesiog būtina. Šį rudenį madingi sendintos, blukintos, tarsi nutrintos odos, chaki ar smėlio spalvos batai. Tačiau, kaip žinia, bet jau ikimokyklinio amžiaus vaikai turi „savo“ stilių, „savo“ spalvą, kuri nebūtinai sutaps su paskutiniu mados klyksmu.
Kada pirkti naujus batukus?
Dažniausiai tėvai susirūpina tik tada, kai vaikas skundžiasi ??????, tačiau būtų labai sveika ir dažniau patikrinti, ar vaiko avalynė yra jam tinkama.
Ypatingai atkreipkite dėmesį į labiausiai nunešiotas vietas. Jei „plyšta“ ar labai nunešioti atrodo šonai, gali būti, kad vaikui avalynė yra per siaura. Jei batų priekis riečiasi į viršų, plyšta priekis arba kulnas, tai irgi tikriausiai reiškia, kad vaikui reikia naujų batų.
Kad būtų lengviau…
- batukus pirkite po pietų arba vakare, nes kojos linkusios patinti į vakarą;
- jei jūsų vaikas visiškai nenori matuotis, geriau eikite į vaikiškų prekių parduotuves – bus didesnė tikimybė, kad pardavėjos ne tik nesusierzins, bet ir padės sudominti vaiką bei pasirinkti tinkamą avalynės porą;
- nors yra labai daug mielų ir madingų batukų, vis dėlto geriau turėti keletą porų, tačiau gerų batų;
- prieš matuojantis, paprašykite, kad vaiko kojytę pamatuotų (dabar kai kurios parduotuvės turi specialius pėdų matuoklius). Matuoti koją reikia stovint tiesiai ir BŪTINA pamatuoti abi kojytes. Beveik visada viena kojytė yra didesnė, todėl batai turi būti pritaikyti būtent jai;
- kai vaikas apsiavęs batukais, pažiūrėkite, ar pirštukai yra ištiesti (daug ikimokyklinio amžiaus vaikų pirštukus yra linkę riesti). Tarp didžiojo piršto ir batuko krašto turi likti 0.5-1cm tarpas;
- kai kurie tėvai perka gerokai didesnius batus, nes „vaikai greitai išauga“, tačiau specialistai nerekomenduoja pirkti didesnių nei vienu dydžiu batų vaikams. Su batais, kurie yra didesni, vaikui sunku vaikščioti, jis gali griuvinėti – jau nekalbant apie tai, kad gali išsivystyti ir pėdos bėdos;
- nei per laisvi, nei per ankšti batai nėra gerai – jie turi būti „kaip tik“;
- suaugę dažnai sako, kad batai „prasinešios“. Tai yra netikusi mintis ir suaugusiems, o ypač vaikams. Su batais turi būti iš karto patogu.
- Vaikiški batai turi tvirtintis: ar „lipukais“, ar raišteliais, ar sagučiais. Nepatariama ikimokyklinio amžiaus vaikams pirkti „laivelių“ ir batų be „nugarėlės“. Jei vaiko pėdutė yra iki 18cm ilgio, tai vaiką būtina apauti batais su tvirtais užkulniais, kurie prilaikys dar nesusiformavusį kulną;
- Geriausi yra batai iš natūralių medžiagų. Jie ilgaamžiškesni, vaiko kojytė kvėpuos ir bus sausa, o tai apsaugos nuo pūslių, nepatogumo ir nemalonaus kvapo;
- Nors atrodo patraukliai, tačiau aukštakulniai bateliai vaikams yra nepatartini. Jie ne tik yra nepatogūs, bet ir trukdo teisingai formuotis pėdai. Vaikiškų batų padai turi būti lygūs;
- Geriausia, kai batų padai turi kokius nors raštus – taip su grindiniu susidaro trintis, kuri apsaugo vaikus nuo paslydimo ant slidžių paviršių;
- Padai turi būti pakankamai tvirti ir stori, kad apsaugotų pėdas nuo traumų, tačiau jie turi būti ir lankstūs, kad galėtų lankstytis kartu su pėda;
- Kai rasite batukus, kurie tiks jums, leiskite pasireikšti ir vaikui. Tegul pasirenka, kuri pora jam labiausiai (labiau) patinka. Jei vaikas galės pasirinkti spalvą ar modelį, batų pirkimas nebe atrodys nepakeliama kančia.
- Ką galima rasti?
Geri batukai – ir plokščiapadystės profilaktika. Anot gyd.Žitkausko, plokščiapadystę įveikti padeda ir vaikščiojimas nelygiu paviršiumi, vaikščiojimas basomis. Kuo mažylis judresnis, kuo jis daugiau bėgioja, laipioja, šokinėja, tuo jo pėdos labiau išmankštinamos ir tuo sėkmingiau įveikiama plokščiapadystė. Taigi – net ir turėdami gerų batukų porą leiskite pėdoms būti ir basoms. O jeigu vis dėlto gydytojas nustatys, kad vaikui skauda kojas dėl plokščiapadystės, teks patobulinti mažylio avalynę ir įdėti specialius ortopedinius vidpadžius, kad nepavargtų kojos.
- Lietuvoje batų parduotuvės, atrodo, dygsta kaip grybai po lietaus. Beje, kalbant apie lietų, rudenį gali prireikti ir botų. Apsilankius parduotuvėse, paaiškėjo štai kas( beje, verta paminėti ir tai, kad lankiausi „Akropolyje“, šeštadienį – dieną, kai ir taip netrūksta klientų):
- Parduotuvėje „Tindi Rindi“ prekiaujama Naturino firmos batukais. Kaip paaiškino konsultantė, batukai – iš natūralios odos. Atkreipiau dėmesį į tai, kad batukai – įvairių spalvų ir užsegimų – t.y. patenkins įvairų skonį. Kainos – nuo 99lt iki maždaug 300Lt. Konsultantė taip pat užtikrino, kad jie turi pėdos matuoklį (kitose parduotuvėse sakė tokio neturinčios). Beje, kai paklausiau, ką gero galėtų pasakyti apie Naturino, pasakė, kad galiu pasieiškoti Internete J,nes visus lankstinukus jau išdalino. Taigi Internete susiradau. Kompanijos puslapyje teigiama, kad jie ieško pačių geriausių medžiagų, bendradarbiauja su pėdos ekspertais bei pediatrais ir gamina ne tik patogius, bet ir natūralų pėdos formavimąsi užtikrinančius batukus. Beje, guminių batų (botų) šioje parduotuvėje neaptikau.
- Parduotuvėje „Mada vaikams“ prekiaujama Bartek bei Mariquita firmų batukais. Šios parduotuvės konsultantė papasakojo, kad Bartek firmos batukai yra gaminami iš natūralių medžiagių, o štai – Mariquita – būna įvairiai (reikia klausti). Rudeninių batukų įvairovė – didžiulė. Pastebėjau, kad batukus rinkosi ir berniukai, ir mergaitės. Be to, šeimų su vaikais šioje parduotuvėje buvo ne viena ir ne dvi. Konsultantė taip pat pasakė, kad atvežta ne tik rudens, bet ir žiemos kolekcija. Taigi, kaip sakant, galima ruošti roges žiemai J. Batukų kainos šioje parduotuvėje – nuo maždaug 50 iki maždaug 150lt. Taip pat galima pasakyti, kad jei tikrai einate rinktis batukų, tai tikriausiai teks mokėti vis dėlto apie 100lt, nes visi batukai, į kuriuos atkreipiau dėmesį, buvo apie 110-120Lt. Beje, šioje parduotuvėje buvo labai spalvingų guminių batų, pro kuriuos sunkiai praeidavo mažesnieji pirkėjai.
- Parduotuvėje „Bimbo“ prekiaujama Falk firmos batukais. Konsultantė minėjo, kad daugiausiai šioje parduotuvėje – Italijos arba Ispanijos gamintojų batukai. Ji taip pat minėjo, kad šie batukai išsiskiria tuo, kad ir viduj, ir išorėj yra natūralios medžiagos. Batukų dydžiai – nuo 18 iki 41-42 dydžio, vadinasi, batukus sau galėtų rasti ne tik vaikai. Kainos – nuo 59 (akcija) iki maždaug 160Lt. Šioje parduotuvėje patiko itin maloni konsultantė, kuri paslaugiai atsakė į visus klausimus.
- Pabaigai užsukau į „Ecco“ parduotuvę. Ecco – visame pasaulyje garsi Danijos kompanija, gaminanti batus ne tik vaikams. Čia konsultantė aprodė viską, ką galėjo. Papasakojo, kad Ecco batukų padas – pritaikytas aktyviems mažyliams, kurie nuolat tyrinėja pasaulį. Batukai – ilgaamžiai, nes yra „užkelta nosis“, yra atsparūs smūgiams, elastingais padais, nebijo drėgmės. Visi Ecco batukai yra gaminami iš natūralių medžiagų, o dažomi – natūraliais augaliniais aliejais ir/arba spalvom. Rudeniniai/žieminiai batukai išsiskiria gore-tex technologija, kuri leidžia kojytėms kvėpuoti, bet tuo pačiu ir sulaiko šilumą. Internete išsiaiškinau, kad prakaitas pro tokį pamušalą lengvai išgaruoja, ir kojos būna sausos visą dieną. Kita šiuos batukus išskirianti savybė yra išimamas vidpadis, kuris yra ir antibakterinis. Batukai – labai patogūs vaikams, nes turi itin lengvus ir lanksčius poliuretano padus. Tiesa, batukų kainos šioje parduotuvėje prasideda nuo 159Lt.
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Kol neturime vaikų, labai sunku patikėti, kad trimetis ar šešiametis galėtų mus priversti verkti iš beviltiškumo. Kiekvieną rytą atsikeliame norėdami pačios geriausios dienos ir vedini pačių geriausių ketinimų, tačiau kasryt kartojasi tas pats scenarijus: vaikas ginčijasi, prieštarauja ir meta jums iššūkius vieną po kito. Jūs suirztate, o dar nėra net aštuntos valandos ryto… (daugiau…)
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Mano vaikai dar ganėtinai maži, tačiau jau pamažiukais aiškinu apie pinigų reikšmę. Visų pirma, jie žino, kad tėvai eina į darbą, nes į darbą reikia eiti, o taip jau sutvarkytas pasaulis, kad už darbą moka pinigus… Mūsų vaikai vis prašo, kad mes neitumėme į darbą, tai tada sakom: reikia, nes ir to norisi, ir to norisi…Kažkaip randam logiškų, jiems suprantamų paaiškinimų. Šiaip ikimokyklinio amžiaus vaikams labai sunku paaiškinti pinigų reikšmę, nes tai labai didelė abstrakcija… Jiems nesuvokiama, kodėl, piniginėje esant pinigams, jų „nėra“. Aš Augustui sakau: mes turim pinigų maistui, nes be maisto negalėtumėme gyventi. Jei tu neturėtum batų, turėtumėme pinigų batams. Vienu žodžiu, tam, ko labai labai reikia (na, juk neisi basom į sniegą), pinigų yra. Na, bent jau stengiamės, kad būtų. O jeigu ko norim, tai ne visada yra pinigėlių. Nes kartais, nusipirkus tai, ko nori, gali nebelikti pinigėlių tam, ko reikia. Aišku, čia jam dar nėra labai paprasta suprasti, na, bet pratinti prie minties jau galima. (daugiau…)