Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Kol neturime vaikų, labai sunku patikėti, kad trimetis ar šešiametis galėtų mus priversti verkti iš beviltiškumo. Kiekvieną rytą atsikeliame norėdami pačios geriausios dienos ir vedini pačių geriausių ketinimų, tačiau kasryt kartojasi tas pats scenarijus: vaikas ginčijasi, prieštarauja ir meta jums iššūkius vieną po kito. Jūs suirztate, o dar nėra net aštuntos valandos ryto…
Chaosas atsiranda tada, kai nėra aiškių taisyklių, kai tėvai ir vaikai neįsigilina į vienas kito pasaulį. Žinoma, didesnė atsakomybė tenka tėvams, tačiau ir vaikams ne pro šalį yra suprasti, kad jūs galite būti pavargę, galite klysti. Stebuklingo recepto nėra. Jei taisyklę įvesite vienai dienai – efektas bus tas pats, kaip ir trumpalaikės dietos – po kelių dienų bus dar blogiau. Svarbiausia – tęstinumas. Taip pat noriu labai pabrėžti, kad svarbiausia – ne pakeisti vaiką, o tik atkreipti dėmesį į jūsų bendravimo modelį. Be to, atsižvelgdami į pasiūlymus, įsiklausykite į savo vidinį balsą. Auginant vaikus, dažnai šis šeštasis pojūtis gelbsti ir padeda pačiose svarbiausiose situacijose priimant sprendimus. Jei turite porą vaikų ar daugiau, pradėkite nuo vieno.
Pirma diena – užveskite dienoraštį.
Nusipirkite didelį sąsiuvinį ir padėkite jį ten, kur būtų po ranka. Kai tik rasite laiko, užrašykite, kas vyksta tarp jūsų ir vaiko. Žinoma, geriausia rašyti iškart – tada visi įspūdžiai „švieži“. Rašymas gali būti ir „garų nuleidimas“ – vietoj to, kad imtumėt šaukti ant vaiko, aprašykite, kodėl norėtumėte šaukti ant jo ir net jam trinktelėti. Atrodo neįmanoma misija? Daugybė psichologų su problemomis susidūrusiems žmonėms rekomenduoja pradėti rašyti dienoraštį, kad jie galėtų analizuoti savo jausmus, reakcijas ir pan. Taip ir jūs – greitai atseksite, kada jums sekasi, o kada – ne. Rašykite dienoraštį bent jau tris savaites. Jei praleisite vieną dieną, nieko tokio. Tęskite kitą dieną.
Antra diena – peržvelkite nusistovėjusias rutinas.
Ar jūsų ryto ir vakaro taisyklės yra aiškios? Ar jos pasiteisina? Ar tai, ko vaikui reikia ryte, jis lengvai randa? Ar aiškios ėjimo miegoti taisyklės? Nors gali atrodyti, kad čia ir taip viskas aišku, tačiau užimtiems tėvams dažnai šie „aiškūs“ dalykai ir praslysta pro akis. Jei manote, kad kažką reikia pakeisti, užrašykite. Galbūt vaikui reikėtų anksčiau keltis? O gal anksčiau gultis? Gal reikėtų viską susidėti iš vakaro? Galbūt neverta žiūrėti televizoriaus arba žaisti kompiuterinių žaidimų prieš pat miegą?
Trečia diena – stebėkite vaiką.
Nevertinkite – tik stebėkite. Kas erzina jūsų vaiką namuose, darželyje, žaidžiant su draugais? Galbūt jis praranda savikontrolę tam tikrais momentais? Galbūt jūsų vaikas negali jūsų išklausyti, nes yra pavargęs, alkanas arba įsiaudrinęs? Galbūt jis atsikalbinėja tada, kai jį yra suerzinęs kažkas kitas (neranda savo žaislo, susipyko su mokytoja, tik ką suerzino brolis, daug įspūdžių ir pan.)? Galbūt jis labiausiai supyksta, kai reikia tvarkytis? Gali būti, kad jis yra per mažas susidoroti su jūsų duodamomis užduotimis, ir jam būtina jūsų pagalba.
Galbūt jūsų vaikas negražiai elgiasi tik su jumis? Vaikai, kurie darželyje yra maži angeliukai, visvien turi kažkur išlieti savo agresiją, pyktį ir susierzinimą. Nenuostabu, jei 4-,5-, 6- metis visą savo „paklusnumo bagažą“ išnaudoja darželyje. Tai, kad jis atsipalaiduoja namuose, teisybę sakant, turėtų jus džiuginti – vadinasi, vaikas namuose jaučiasi saugus.
Ketvirta diena – vaikų tarpusavio kovos.
Jei auginate ne vieną vaiką, atkreipkite dėmesį į tai, dėl ko jie susipeša. Užrašykite, kada ir kodėl jie susipeša ir kada jie žaidžia visiškai nesipykdami. Jei manote, kad peštynes visada pradeda kuris nors vienas iš vaikų, dar atidžiau stebėkite. Dažnai pasitaiko, kad „nekaltasis“ inicijuoja ir „prisišaukia“ smūgį. Savo dienoraštyje bandykite rasti sprendimą, kaip šių peštynių būtų galima išvengti (jei vaikai vis susipeša dėl to paties žaislo, gal vertėtų nupirkti antrą ir pan.).
Savikritiškai savęs paklauskite, ar negali vaikas manyti (nesvarbu, ar jis teisus, ar klysta), kad jo brolį/seserį mylite labiau. Jei taip, tai vaikui turite skirti daugiau individualaus dėmesio ir parodyti daugiau meilės, o ne manyti, kad jis „prisigalvoja“.
Penkta diena – įsitikinkite, kad jūsų vaikas yra absoliučiai sveikas.
Labai daug vaikų, kurių tėvai sako, kad jie „neklauso“, paprasčiausiai negirdi. Kiti vaikai turi sutrikimų, kurie trukdo apdoroti išgirstą informaciją. Mažiausia, ką galite padaryti savo vaikui, tai nueiti į polikliniką ir patikrinti jo regėjimą bei klausą.
Šešta diena – įsiklausykite.
Vaikai, kurie jaučiasi neišgirsti ir nesuprasti, susierzina dažniau ir lengviau, nei tie vaikai, kuriuos tėvai išklauso. Kai vaiko reikalavimai neperžengia sveiko proto ribų, atsitraukite nuo savo veiklos ir įsiklausykite į tai, ką jis nori pasakyti. Išlaikykite akių kontaktą: nesvarbu, ar vaikas pasakoja apie dieną darželyje, ar zirzia dėl ėjimo miegoti. Akių kontaktas siunčia signalą, kad jums svarbu tai, ką sako vaikas.
Jūsų tikslas – suprasti, ar jūs iš tiesų girdite savo vaiką.
Septinta diena – praleiskite laiko su vaiku.
Šią dieną praleiskite su vaiku. JAV tyrimai rodo, kad maždaug du trečdaliai šeimų savo vaikui per dieną skiria maždaug 15 minučių individualaus dėmesio. Niekur neskubėkite. BŪKITE su vaiku. Atsipalaiduokite. Neužduokite tokių bereikšmių ir abstrakčių klausimų kaip: „Ką veikei darželyje?“. Į tokius klausimus dauguma vaikų atsako: „Nieko.“ Klauskite ko nors specifinio: „Ką darėte per ryto ratą?“ Tokie klausimai padės vaikui atsiverti.
Aštunta diena – švieskitės.
Švietimas atveria labai daug durų. Beje, yra viena šventa tiesa, kad mokytis niekada nėra per vėlu. Išsiaiškinkite, ką gali/turi daryti būtent jūsų amžiaus vaikas. Kuo geriau žinosite vaiko amžiaus ypatumus, tuo lengviau bus suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Nepamirškite, kad vaikai bręsta ir auga nevienodai, kad ribos (ypatingai ikimokykliniame amžiuje) yra labai plačios. Pavyzdžiui, tai, kad trimetinukas jums įsakinėja, yra normalu, o ne elgesio sutrikimas.
Devinta diena – nekelkite balso.
Jei norite, kad vaikas kažką padarytų, nerėkite iš kito kambario. Stenkitės visada kalbėti su vaiku akis į akį. Taip žinosite, kad vaikas a) jus išgirdo ir b) išklausė. Žiūrėdama į vaiką, matysite ir reakciją į savo žodžius. Jei vaikas žiūri į jus nieko nesuprantančiomis akimis arba spyriojasi, gali būti, kad jis nesuprato, ką norėjote pasakyti. Nekelkite balso. Tik ramybe pasieksite bendradarbiavimo.
Dešimta diena – darykite pertraukas.
Su vaiku kalbėkite kuo aiškiau ir kuo paprasčiau. Paprašykite, kad vaikas pakartotų, ką sakėte – taip įsitikinsite, kad jis išgirdo ir suprato.
Daug tėvų reikalauja, kad vaikas tučtuojau atsakytų, tačiau vaikui reikia laiko, kad jis suprastų, ko jo klausėte ir sugalvotų atsakymą. Nepamirškite, kad vaiko smegenys irgi auga. Leiskite vaikui pagalvoti ir sulauksite atsakymo.
Jeigu jūsų prašymas ir tada lieka neišklausytas, nesiginčykite. Pakartokite prašymą ir paaiškinkite, kas bus, jei vaikas ir šįkart nepaklausys.
Vienuolikta diena – sugalvokite slaptą ženklą.
Vaikai jaučiasi labai žeminami, jei yra peikiami viešai. Sugalvokite slaptą ženklą, kuriuo viešoje vietoje jūs išreikšite savo nepasitenkinimą, tačiau jį supras tik vaikas. Ženklas reikš, kad vaikas turi tučtuojau keisti savo elgesį, tačiau jūs jo nepažeminsite.
Dvylikta diena – koncentruokitės į tai, ką vaikas daro gerai.
Nors gali atrodyti, kad jums svarbiausia tai, ką vaikas daro blogai, tačiau iš tiesų svarbiausia yra tai, ką jis daro gerai. Girkite už pastangas. Jei vaikas netrenkia atgal, kai brolis/sesuo jam trenkia, pagirkite jį. Jei eidamas miegoti nezyzia ir neprašo dar vienos pasakos, pagirkite. „Aš tavimi didžiuojuosi“ – yra geriausias balzamas ir motyvatorius bet kuriam vaikui. Pagaukite vaiką gerant gerus darbus lygiai taip pat, kaip pagaunate darant blogus.
Trylikta diena – būkite lankstus.
Atsisveikinkite su geležinės rankos politika. (Tiesa, ji neišvengiama, kai kalbame apie vaiko saugumą – tais atvejais nėra JOKIŲ alternatyvų). Ikimokyklinio amžiaus vaikui duokite rinktis iš dviejų alternatyvų. Būkite lankstus priimdamas sprendimus. Būkite lankstus, ypač jei kai kada elgiatės per griežtai. Nemanykite, kad taip būsite silpnas. Atvirkščiai – lankstumas reikalauja daug jėgų.
Keturiolikta diena – neskubinkite.
Vaikas gali spyriotis ir dėl to, kad jam reikia daugiau laiko. Gal jūs visada jį skubinate? Vaikui ypač sunku, jei jūs jį atitraukiate nuo žaidimo ar kitos malonios veiklos. Pagalvokite, ar jums būtų lengva atsitraukti nuo gero filmo ir eiti ravėti daržų? Leiskite vaikui baigti tai, ką jis daro arba susitarkite, kada leisite jam vėl grįžti prie mėgiamos veiklos. Kai kurie vaikai tampa irzlūs, nes turi per daug veiklos – lekia iš vieno būrelio į kitą be atsikvėpimo. Pagalvokite, ar verta.
Penkiolikta diena – nepamirškite fizinio kontakto svarbos.
Tyrimais įrodyta, kad kūdikiams fizinis kontaktas yra būtinas. Tas pats galioja ir vaikams. Meilės ir švelnumo negali būti per daug. Prisilieskite, apkabinkite, nusišypsokite…
Šešiolikta diena – apžvelkite progresą.
Peržiūrėkite įrašus dienoraštyje. Gal tai, kas pirmą dieną buvo problematiška, šiandien pavyksta daug lengviau? Galbūt jūs nebesijaučiate įklimpęs į situaciją be išeities? Jei matote progresą, pasidžiaukite. Neskubėkite keisti dar daugiau – maži vaikai geriausiai prisitaiko prie nuoseklios kaitos.
Septyniolikta diena – ženkite mažais žingsneliais.
Nuspręskite, ką darysite toliau. Jei sūnus nesusitvarko mašinėlių, galbūt reikia nupirkti geresnę dėžutę arba lentyną joms susidėti? Kuo mažesni žingsneliai, tuo lengviau bus išmatuoti sėkmę.
Aštuoniolikta diena – būkite atlaidus.
Kad ir kaip norėtumėte, neišvengsite blogų dienų, blogos nuotaikos. Ir jūs, ir jūsų vaikas visą likusį gyvenimą darysite klaidas. Taigi pasiruoškite, kad progresas kai kada bus žingsnis į priekį ir du žingsniai atgal. Atleiskite sau ir savo vaikui ir gyvenkite toliau. Jei norite būti ramus, o imate rėkti ant vaiko, nepamirškite atsiprašyti. Vaikams labai svarbu, kad ir tėvai moka jų atsiprašyti.
Devyniolikta diena – leiskite laiką kartu.
Nepamirškite skaityti, eiti į teatrą, kiną, žaisti ir net žiūrėti televizorių kartu. Tebūnie smagu, tačiau nepamirškite ir gyvenimo pamokų. Jei skaitote apie bendradarbiavimą, tai pabrėžkite jo svarbą. Taip net ir netiesiogiai skiepysite vaikui vertybes.
Dvidešimta diena – apdovanokite save ir vaiką.
Abu sunkiai dirbate, todėl nepamirškite kartas nuo karto pasimaloninti. Gal eisite į kavinę, o gal į kiną – svarbiausia, kad vaikas pamatytų, jog jūs vertinate jo gerą elgesį ir pastangas.
Dvidešimt pirma diena – nesustokite!
Nepamirškite, kad mokymasis yra procesas. Ir jūs, ir jūsų vaikas turite dar labai daug ką išmokti. Blogiems įpročiams pakeisti reikia ir laiko, ir nuoseklumo. Nenuleiskite nosies. Nepamirškite, kad kiekvieną kartą ne tik jūs mokote savo vaiką, bet ir mokotės iš jo.