http://www.alfa.lt/straipsnis/187957

Kai pagalvoji, laikas lekia ir vis nėra laiko pasakyti patiems brangiausiems žmonėms, kaip juos mylime, kokie jie mums reikalingi, kaip džiaugiamės tuo, kad jie yra šalia. Tai beveik klasikinė filmų ir knygų tema: tik tada, kai užklumpa liga ar dar blogiau – palydėję artimuosius anapilin susivokiame nebuvę tokie, tokie galėjome būti, ir graužiamės, kad vis nepakakdavo laiko parodyti ir net pasakyti, kaip juos mylime. (daugiau…)

http://www.alfa.lt/straipsnis/188912

Jau skelbiami egzaminų rezultatai, skamba išleistuvių varpai ir dalis paauglių pradeda galvoti, kaip per vasarą užsidirbti kelis šimtus išsvajotam pirkiniui, o gal studentiško gyvenimo pradžiai. Jaunesniam paaugliui dirbti dar tikrai nėra būtina, bet nuo 16-os metų darbas vasarą padeda ruoštis tam gyvenimo etapui, kai dirbti teks bet kuriuo atveju. Trys pagrindinės priežastys, kodėl paaugliui verta padirbėti:

– užsidirbama pinigų;

– ugdomas charakteris;

– ruošiamasi profesiniam darbui. (daugiau…)

http://www.alfa.lt/straipsnis/187959

Laikas – brangesnis už auksą. Jeigu visos sutuoktinių poros taip manytų, tai tarp jų kiltų daug mažiau nesutarimų ir tarpusavio bėdų. Žinoma, būtų idealu kiekvieną savaitę bent kelias valandas praleisti vien tik su sutuoktiniu. Ne gramzdinančioje rutinoje išplėšti kelias minutes, bet tiesiog dviese ramiai kalbėtis, diskutuoti, pramogauti. Tačiau turbūt daugeliui tokia prabanga dvelkia utopija. Juk susituokusios poros augina vaikus, kurie reikalauja savo dozės dėmesio, be to, jie triūsia visuomenės ar savo verslo labui (ir ne visada jų darbdaviai supratingi šeimos gerbėjai), taigi tenka dirbti viršvalandžius. Galiausiai kartais vos grįžus iš darbo norisi kristi į lovą ir pakišti galvą po antklode, nes aną naktį dar rūpinotės sergančiu vaiku. Ką jau kalbėti apie tai, kad ir be santuokos visi turime daugybę įsipareigojimų. (daugiau…)

http://www.alfa.lt/straipsnis/c78785

Turbūt reta paauglius auginanti šeima vienu ar kitu metu nėra girdėjusi klausimo: „Ar aš privalau važiuoti?“ Ir visos šeimos turi rasti atsakymą į šį klausimą, kuris tam tikra prasme ims griauti įprastas šeimos tradicijas, kai visos šeimos atostogos buvo savaime suprantamas nerimastingas laukimas. Nors paaugliai jau gerokai prieš atostogas pradeda siųsti signalus, kad šiemet nenorėtų važiuoti kartu, paprastai tėvai, džiaugdamiesi, kad vėl visa šeima atostogaus drauge, tuos signalus ignoruoja ir, kai galiausiai vaikas atvirai pareiškia važiuoti nenorįs, sutrinka. Nenuostabu, kad jie sutrinka, pyksta, liūdi, jaučiasi įskaudinti. Paprastai beveik visi tėvai nebūna tam pasirengę. Toks vaiko noras dažnam tėvui pasirodo kaip asmeninis įžeidimas. (daugiau…)

Kuo toliau, tuo įdomiau stebėti, kaip rutuliojasi reakcija į įvykį „Volungės” pradinėje mokykloje. Ir įdomiausia skaityti ne straipsnius, o jų komentarus. Teisybę pasakius, iškart – išgirdus apie įvykį – perbėgo mintis: kažkas čia meluoja! Juk negali vieni sakyti, kad vaikas buvo kito žiauriai sužalotas, o kiti – kad tas „kitas” tik (!) pasikarščiavo. Beje, netinkamai pasielgusio vaiko mama teigia, kad vaikas buvo skriaudžiamas. Kiek mūsų esame patyrę, ką reiškia būti skriaudžiamiems? Ar esate kada buvę patyčių objektu? Jeigu jūsų kas nors paprašytų į tai pažvelgti ne dabartinėmis – jau suaugusiojo – akimis, o akimis to skriaudžiamo vaiko, kuriuo kažkada buvote, įdomu, ką pasakytumėte? Jokiu būdu neginu agresijos proveržių ir nemanau, kad jie turi būti leistini ir pateisinami. Tačiau lygiai taip pat nemanau, kad patyčios užgrūdina vaiką, kad jis labiau pasiruošia gyvenimui. (daugiau…)

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Na, visų pirma, manau, reikėtų šiokios tokios įžangos. Nenuostabu, kad tėvus labai išgąsdina, jei jie pamato ir supranta, kad jų ikimokyklinukas „vogė“: iškart galvon lenda mintys, kad jau „viskas“, ir pan. Noriu pabrėžti, kad ikimokyklinukams „privatizuoti“ tai, kas jiems patinka, yra NORMALU. Iki penkerių metų vaikui yra labai sunku suprasti, kad savintis svetimus daiktus yra blogas veiksmas. Tik tėvų pavyzdys ir pokalbiai gali vaiką to išmokyti. Jeigu grįžtate iš darbo nešini „darbiniu“ popieriumi, tušinukais ir pan., tai vaikui suprasti, kad imti svetimus daiktus nėra gerai, tikrai bus sunkiau. Kodėl aš negaliu pasiimti Onos pieštuko, jei tu gali imti savo darbo pieštuką?!?!?! O jeigu dar padavėjai apsirikus kavinėje arba pardavėjai parduotuvėje su pasididžiavimu kalbate apie tai, kaip jums „pasisekė“, tai vaikui tokią sąvoka kaip „sąžiningumas“ bus tikrai miglota.  Taigi mažylis nesupranta. O kaip pradinukas? Vyresni, nei penkerių metų vaikai, dažniausiai vagia, jei mano, kad brolis/sesuo turi ir gauna daugiau, nei ji(s); kai nori įrodyti savo drąsą ir draugystę bendraamžiams; kai nori padovanoti dovanas šeimai ar draugams, bet neturi už ką jų nupirkti. Ir dar. Labai dažnai vaikai vagia dėl to, kad jiems trūksta dėmesio (nors jums gali atrodyti visai kitaip). Dažniausiai vaikai, išaugę iš pradinės mokyklos amžiaus, nebevagia (žinoma, jei į tai buvo tinkamai reaguota). Jei pamatėte (sužinojote), kad vaikas pasisavino svetimą daiktą, tuoj pat:

1. Pakalbėkite su vaiku. Paaiškinkite, kad vagystė – blogas poelgis.
2. Padėkite vaikui su(si)mokėti arba grąžinti paimtą daiktą.
3. Nepamokslaukite. Nedarykite ankstyvų išvadų („Užaugsi vagimi“ ir pan.). Tai, kad tokio amžiaus vaikas vagia, nereiškia, nei, kad jis užaugs vagimi, nei, kad jis blogas žmogus.
4. Po įvykio vaikui turi būti aišku kaip dieną, kad vagystės absoliučiai netoleruotinos nei jūsų namuose, nei visuomenėje.
5. Po įvykio apie tai daugiau nekalbėkite. Išsiaiškinote, ir viskas. Leiskite vaikui viską pradėti iš pradžių – tarsi nieko neatsitiko.

O kaip mūsų šeimoje? Na, Augustui jau tuoj septyneri, taigi, jis jau sąmoningai galėtų savintis svetimą daiktą. Tačiau kol kas (tfu,t fu, tfu) to nėra buvę. Nebuvo ir tada, kai buvo mažesnis. Jam užtenka to, ką turi namuose ir su kuo pažaidžia svečiuose. Vilhelmas – „gėrybių“ mėgėjas. Todėl nenuostabu, kad trejų metų parsinešdavo pilnas kišenes iš darželio. Kitą rytą su juo nuvykdavome anksčiau į darželį ir sudėliodavome žaisliukus į vietas. Kaip jau minėjau, iki penkerių vaikai sunkiai supranta, kodėl jie negali pasiimti to, kas jiems patinka. Taigi problemos iš to nedarydavome. Tiesiog paaiškindavome, kad reikia grąžinti, ir viskas.  Vasarį jau suėjo jam penkeri. Neabejoju, kad tokie įvykiai dar pasitaikys – juk kiekvieno elgesio išmokimas yra procesas, niekas neįvyksta per vieną dieną. Tačiau, manau, dar labai svarbu tėvų nuojauta – juk iš principo kiekvienas tėvas, daug bendraujantis su vaiku, jaučia, ar vaikas „vogė“, ar…tiesiog jam tas daiktas laaaaabai patiko, ir jis jį „pasiskolino“. Sakysite, jokio skirtumo? Nesutikčiau. Pirmu atveju vaikui kažkas yra negerai širdelėje – reikia su juo kalbėtis, galbūt net kreiptis į psichologą ir žiūrėti į tai labai rimtai (juk norime padėti savo vaikui,ar ne?). Antruoju atveju irgi reikia žiūrėti į tai rimtai ir pasikalbėti su vaiku, tačiau tikrai užtenka tuos daikčiukus grąžinti ir atsiprašyti to, iš kurio jie buvo paimti. Jei vaikas mažas (2,3,4 metai) užtenka tiesiog grąžinti. Jei jūs elgiatės sąžiningai, taip elgsis ir jūsų vaikai. Jei ribos tarp to, kas sąžininga ir nesąžininga nors kiek miglotos, vaikams prireiks daugiau laiko suprasti, koks elgesys iš tiesų yra nepageidautinas. Juk ribas nustato suaugusieji, o ne vaikai.

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Jau ganėtinai seniai skaičiau straipsnį apie vieną tyrimą, atliktą Danijoje. To tyrimo metu šeimos sutiko, kad jų namai (ar apskritai gyvenimas – dabar jau nebeprisimenu) būtų filmuojami. Prieš tai sutuoktinių paklausė, kaip jie pasidalinę pareigomis šeimoje. Po kelių mėnesių buvo peržiūrėtos vaizdajuostės ir palyginta tai, ką sutuoktiniai sakė, su realia padėtimi. Šeimos, kuriose buvo sakoma, kad vyras nemažai padeda namų ruošoje, iš tiesų santykis buvo apie 15:85proc (15proc darbų namuose atlieka vyras, o 85 – moteris), o šeimos, kurios tvirtino, kad jų darbų pasidalinimas yra 50:50 (beje, tai tvirtino ir vyrai, ir moterys), iš tiesų tas santykis pasirodė besąs apie 30:70.  Kartais mintimis vis grįžtu prie šio tyrimo. Su moterų išsilaisvinimu moterys gavo teisę daryti visa tai, ką darė vyrai, tačiau vis dėlto per amžius susiklosčiusi nuomonė ir tradicija, kad moteris – namų židinio deivė – išliko. Žinoma, yra ir išimčių: yra šeimų, kuriose tas pasidalinimas yra tikrai 50:50 (o gal net ir daugiau darbų atlieka vyras), tačiau tai išimtys, o ne taisyklė. (daugiau…)

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Dauguma tėvų – tarp jų ir aš – vis leidžiamės nugalimi savo vaiko. Beveik kiekvienas tėvas, žaisdamas stalo ar sportinius žaidimus jei bent jau ne visada,tai retkarčiais tikrai sąmoningai pasiduoda. Kas būtų, jei niekada nepasiduodumėme? Nežinau, kaip jus, bet mane persekiotų kaltės jausmas. Kažkur giliai man vis dar atrodo, kad laimėti prieš vaiką yra neteisinga ir netgi…žiauru. Juk visi norime, kad vaikas būtų laimingas. Ir tikriausiai visi matėme, kaip žiba vaiko akys, kai jis laimi? (daugiau…)