Šiuos dailius „atgijusius” akmenėlius atsiuntė sesutė Guoda ir broliukas Džiugas. O ši akmeninė vėliavėlė- pirmasis darbelis atsiųstas naujajam darbelių konkursui. Ačiūūū.
Ir su mažu Benediktu, ir dabar su Vincentu, gan dažnai darome, jiems labai patinkančius, bulvinius ir citrusinius atspaudus. Prieš kelias dienas Vincentas darė ir obuolinius. Darbelio aprašymą radome štai čia.
Mūsų jau pamėgtoje svetainėje „first palette” radome dar vieną labai nesudėtingą darbelį. Mes turėjome išspaudžiamų blizgių klijų, tad jais ir piešėme.
Pauliukas su savo šauniąja auklyte Diana atsiuntė savo darbelį. Dabar jie daug laiko praleidžia lauke, tad ir darbuojasi kieme. Vienas iš darbelių- sniegu piešti veidai medžiams. Pauliukui patinka kai medžiai atgyja.
Būtent tokia mintis kilo šiandien tiesiog „prikepus” žiūrint britų lytinio švietimo laidas. Suprantu, kad tai – viena iš lytinio švietimo priemonių DB mokyklose, o ir ne visos pasirenka būtent tokį būdą, bet man patiko. O kai – žiūrėdama šeštą laidą – apsiverkiau, tai negalėjau patikėti, kad AŠ APSIVERKIAU ŽIŪRĖDAMA LYTINIO ŠVIETIMO LAIDĄ 😀
Taip jau atsitiko, kad šią savaitę daviau porą interviu. Ačiū Jūratei Ablačinskaitei iš tinklaraščio „Žurnalistika kitaip” ir Vitai Jankauskienei iš „Šeimininkės”, panorusiomis su manimi bendrauti ir maloniai bendravusioms. Gali būti, kad „Šeimininkėje” interviu bus išspausdintas jau ateinantį trečiadienį, o štai „Žurnalistika kitaip” jau šiandien įdėjo interviu pas save. Jeigu norite jį perskaityti, spauskite ŠTAI ŠIĄ NUORODĄ. Man – kaip visada – vargas rasti tinkamas nuotraukas… Mat savo kompiuteryje jų beveik neturiu, visos jos „saugykloje” o jau ten eiti ir ieškoti – reikia apsispręsti, kad labai noriu tą daryti:)))
Šią piešimo techniką taip pat radome tarp nesudėtingų darbelių „first palette” svetainėje. Tik Vincentas vis vartė flomasterius nesuprasdamas kodel jie staiga pradėjo piešti „trigubai” ir vis kesinosi išardyti „trispalvį flomasterį”.
Darėme su Vincentu šį labai nesudėtingą darbelį . Darbininkėlis buvo sužavėtas. Jis ir burzgė, ir posūkius „raitė”,… ir ant lapo, ir ant stalo.
1988-ųjų sausio 14 dieną prisimenu kaip šiandien: lėkiau iš mokyklos paknopstom, švietė saulė, buvo šalta ir sniegas labai gražiai spindėjo. Vos įlėkusi pro duris puoliau prie telefono ir surinkau tėtės darbo telefono numerį. Kai tėtė pakėlė ragelį, pradėjo juokauti, nors žinojo, ką aš be galo be krašto…tiesiog iki išprotėjimo… noriu sužinoti… Ui, kaip supykau:))) Galų gale – jau matydamas, kad pradedu pykti – pasakė: turim dar vieną mergą! (tik nepagalvokit, kad „merga” – kažkas neigiamo iš mano tėtės lūpų).









