Vaikai su tėte – vos pavalgę pusryčius – išdundėjo į sodybą. Nežinau, kaip jūs, bet mes tai net miegam kažkaip sudėtingai…karšta karšta karšta. Nesakau, kad noriu lietaus 🙂 , tačiau vis dėlto geriausia tokiu oru būtų ne sėdėti prie kompiuterio, o gulėti prie tvenkinio tėvų sodyboje. Ir valgyti šaltibarščius. Arba šaldyti sultis ir lapnoti ledus.
Esu labai dėkinga tinklaraščio skaitytojai Olgai, kuri šiandien atsiuntė nuorodą į priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (kuriame pati Olga ir dirba) tinklalapyje esantį straipsnį, kuriame patariama, kaip elgtis per karščius ir ką daryti, jei vis dėlto atsitinka nelaimė.
Pirmą kartą apsilankiau renginyje „Pasaka parke” JAV, Kalifornijoje. Organizavo miesto biblioteka. Susirinko šeimos su mažyliais, o bibliotekininkė skaitė knygeles. Vieni vaikai klausė, kiti malėsi aplink, tačiau vaizdelis buvo idiliškas. Taip šeimos buvo skatinamos lankytis viešosiose bibliotekose bei apskritai skaityti savo vaikams. Apie skaitymo vaikams naudą esu jau tiek rašiusi, kad šiandien daugiau net neberašysiu. Tačiau parašysiu apie renginį, kurį organizuoju Lietuvoje.
Vakar parvažiavome namo po smagaus Vincento gimtadienio, tad labai norisi apie jį papasakoti, kol įspūdžiai „neišgaravo” 🙂
Pasirodo, yra išskiriančių net šešiolika motinos tipų. Koks tipas esate jūs? Aš, pasirodo, mokanti savarankiškumo 😀 Matyt, tiesos yra, nes apie savo vaikus nuolat girdžiu, kad jie – labai savarankiški! Norite sužinoti, koks tipas esate Jūs? Atlikite šį testą.
Šiandien Gertrūda ant stalo padėjo du žaislinius telefonus. Mano mama klausia: „Gertrūda, kiek tu čia telefonų turi?” O mažoji nė nemirktelėjusi atsakė: „Du!”. Nors puikiai suprantu, kad ji dar daiktų neskaičiuoja – smagu:)
Vasara yra puikus metas įvairioms matematinėms istorijoms:
Prieš pradėdama rašyti apie Vaikystės Sodą noriu dar kartą padėkoti už nuostabius jūsų komentarus ir pasitikėjimą! Skaičiau ir širdis dainavo. O kai ėmiau skaityti Agnės žodžius (kuri – vien patikėjusi mano užsidegimu – anuomet sukūrė ir logą Vilniaus Tarptautinei mokyklai (žalia spalva – vis dar mano mėgiamiausia…)), tai jau ir šniurkščioti pradėjau… Ačiū!
Atidaryti Vaikystės Sodą užtruko…Užtruko, nes vis galvojau, kad dar turiu kaip ir kur tobulėti. Tačiau vieną dieną supratau, kad žmogui, kuris tiki, kad mokomasi visą gyvenimą, niekada nebus gana: vis atrodys, kad galima daugiau išmokti, labiau įsigilinti, tapti profesionalesne.
Tikrai negalvojau, kad užtruksiu net keturias dienas, kol vėl prisėsiu prie kompiuterio. Tiesiog dienos čia lekia. Ypač, kai vieną dieną susitinki su savo tėvais, kitą – su vyro mamos šeima, trečią – su vyro tėtės šeima…o kur dar reikalai reikaliukai! Juokas ima, kai prisimeni lietuvių, gyvenančių svetur ir rašančių tinklaraščius, įrašus apie Lietuvą: daug kas norėtų, kad Lietuvoje būtų daugiau laiko vienam ar kitam, kad nereikėtų skuosti iš vienos vietos į kitą, iš vienų artimųjų/draugų pas kitus… Mes – ne išimtis! Vaikus migdome vos ne vidurnaktį, nors štai jau keletą dienų prisiekiame (na, pagalvojame :)), kad reikėtų juos migdyti anksčiau 🙂
Šią nuorodą atsiuntė tinklaraščio skaitytoja „nama”, o mes su Vincentu mielai pagaminome šias labai mielas žirafas.