Inga priminė dar vieną pasaką, kurios tekstas – daugiau mažiau – visiems žinomas. Tačiau…šįkart perskaičiau visai „naujomis” akimis. Žinoma, vaikystėje neužkliuvo nei raudonas nuo arielkos ponas :D,  zebrų kailiais apsiklojęs :D, nei užsirūkęs valstietis 😀 , tačiau dabar skaitydama vaikams norėčiau pakeisti ir žodį „arielkos”, ir „užsirūkęs”. Tiesiog.

Bet šiaip – smagi ir pasaka, ir moralas. Beje, daug galima pasakyti ir apie lietuviškąsias vertybes 😀 Bet – kadangi čia ne teksto analizė 🙂 – tebūnie taip, kaip yra. Inga, gal paskatins ir išmokti? 😉

Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką
Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs nesustyręs,
Bet kur eina, ten ir girias.
Moku kalti ledo tiltus
Moku malti sniego miltus
Zuikį puikį užpustyti
Ežį kežį užmigdyti…

Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas?Aš ir mešką
Kai paspaudžiu-šonai braška…
Visą žemę, jei norėčiau
Aš sušaldyti galėčiau!
Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką
O anūkas
Ledinukas
Rateliu
Su snaigėm sukas.
Žiūri -važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius,ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas
Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukas:
Šaltanosis,
Šaldo poną
Šąla
Bąla
Pono nosis…
Ir nuo rankų
Ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.
-Na matai,-anūkas girias,-
Ar,seneli,as ne vyras:
Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus.
Zuikį puikį-
Užpustyti-
Ežį kežį-
Užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę ,jei norėčiau ,
Aš sušaldyti galėčiau..

-Na jau ,na!-jam Šaltis sako.-
Dar tau girtis neuzteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk-tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
-Chi!-nusijuokė anūkas.-
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietį!Jeigu mešką
Kai paspaudžiu -šonai braška.
Pasigyrė ,na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis-malkas kerta.
Kirvis skamba.Darbas verda:
Užsimoja
Ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
-U ta ta!Karšta dienelė!-
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.

Ledinukas
Galvą kraipo.
Pasižiūri.
Pasišaipo.
Ir galvoja :”Tu sušalsi
Ir kirvuko nepakelsi.
Va ,ir bus tada,žmogeli,-
„U ta ta !Karšta dienele…”
Ir sutelkęs visą rūstį,
Jis pradejo šaltį pūsti.
Kaklą rankom apsivijo.
Tuoj skrebuciai apšerkšnijo,
Tuoj ir ūsai apšarmojo,
O Šaltutis pagalvojo:
„Na ,dar viena šaltą gūsį,
Ir ,vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo arielkos net raudonas…”

Ir nušokęs nuo pusnyno,
Vel jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį,griebia nosį,
O valstietis nusikosti
Ir kiek gali
Stuobrį engia,
Net sušalęs
Kirvį spengia.
Baltas baltas tartum pūkas
Tupsi šaltas Ledinukas-
Čiupt už kojų,čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušala,
Tik į kelmą pleištą kala.
Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.
Pagaliau žmogus prašneko.
-Na ir karšta čia prie trako!
Kur tas šaltis pasidėjo,
Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo
Ir,sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo smarkiai pūsti.
O valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą , ant kelmuko
Atsisėda,užsirūko…
Pailsėjo,pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.
Senis Šaltis atlingavo:
-Kur valstietis?
-Nuvažiavo!
.Na ,matei dabar ,sūneli,
Ką žmogus ir darbas gali?
Tau sušaldyt žemę knieti…
Ką ten žemė!Jei valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo-
Ne sušalo,o sušilo…
Nors valstietis apšerkšnijo.-
Darbas šalčio nesibijo!
Baltas baltas tartum pūkas
Susimąstė Ledinukas.
Ir nusivedė per pugą
Šaltis tylintį anuką.

Nuotrauka: schofti „Snow on a yellow tree”