Waterloo mūšis yra vienas didžiausių Europos istorijoje. Waterloo miestelis – visai šalia Briuselio. Ir štai kas penkeri metai čia, mūšio vietoje, vyksta mūšio „atgaminimas”. Šiemet buvo būtent tie metai, kai buvo galima įsigyventi į tą istorinį mūšį.

Aš jau praeitą savaitę pastebėjau skelbimą Vilhelmo ir Mortos mokykloje ir galvojau, kad būtinai reikės nuvažiuoti. Tačiau – kaip dažnai būna – pagalvojau ir…pamiršau. Taigi nenuvažiavome penktadienį į fantastinius fejerverkus ir šeštadienį – į pasiruošimą mūšiui. Kadangi šeštadienį atvažiavo Gabrieliaus brolis su drauge, ir mes nuėjome miegoti tik po trečios valandos ryto, tai vos nepramiegojome ir paties mūšio, kuris prasidėjo ankstų rytą!

Atsikėlę susiruošėme per maždaug 20min ir išlėkėme, kad spėtumėme pamatyti bent jau mūšio, kuris turėjo baigtis apie vidurdienį, pabaigą! Oras buvo prastas: pūtė gan bjaurus vėjas ir lašnojo, todėl nuvažiavę vos neapsisukome atgal. Juokingiausia buvo, kad, mums nuvažiavus į vietą ir ieškant vietos pasistatyti mašiną, Gabrielius pajuto, kad kažkas vis sudreba mašinoje, ir dar toks keistas garsas. O, ne! Kojas pakirto – negi vėl kažkas blogai??? Tačiau, pasirodo, kaskart, kai šaudavo patrankos, mūsų mašina sudrebėdavo! 🙂

Taigi keliavome sudalyvauti garsiajame mūšyje. Iš pradžių stovėjome už žmonių nugarų, todėl teko vis pakelti vaikus, kad ir jie pamatytų! Gerai, kad buvo daugiau suaugusiųjų, nei vaikų, nes kitaip mūsų berniukams būtų buvę riesta, nes merginos įsitaisė ant mano ir Gabrieliaus pečių.

Mūšis – viskas taip, kaip turi būti! Gaila, kad nespėjau įsijausti, bet pagalvojau, kad – jei būtume pirkę sėdėjimo bilietą ir iš tiesų sudalyvavę – tai būtų buvusi puiki istorinė pamoka! Dabar gi mums reikėjo tai stiebtis, tai brautis, Gabrielius jaudinosi, kad sušals vaikai…

Po to paėjome šiek tiek tolėliau, kur viskas matėsi geriau, tačiau stovėjome prie pat tvoros, o už jos – patrankos. Vaikai vis užsidengdavo ausis, nes garsas buvo ohoho!

Gertrūdėlė tik įsikniaubė ir sakė bijau… Po to šiek tiek atsipalaidavo, tačiau nuo rankų nenulipo.

Vienintelis dalykas, kuris sudomino apsipratusią Gertrūdą, buvo arkliai:

Pasirodo, mes stovėjome puikioje vietoje, nes būtent pro mus iš mūšio lauko žygiavo visi kareiviai!

Smagiausia buvo grįžtant namo pamatyti karius, išeinančius iš kavinės!

Džiaugiuosi, kad vis dėlto nuvažiavome, nes toks įvykis – tikrai ne kasdieninis. Tačiau vis dėlto manau, kad – jeigu norėtumėme, kad vaikai iš tiesų suprastų, kaip viskas vyko – reiktų atvažiuoti ir tą dieną, kai yra ruošiamasi mūšiui ir stebėti bent jau pusę mūšio iš ten, kur viskas gerai matosi. Taip, mes puikiai girdėjome, kaip mūšis buvo komentuojamas, na, ir matėme nemažai, tačiau bent jau aš nespėjau įsijausti 😀