Dėmesio! Jei nemėgstate ironijos ir sarkazmo, prašau neskaityti. Apie ką aš? Apie mintis, kilusias perskaičius T.Girdzijausko straipsnį „Ko vyrai ir moterys nežino vieni apie kitus”.

Faktas: Lietuvoje išsiskiria apie 60proc šeimų. Liūdna. T.Girdzijauskas analizuoja, kodėl. Na, net neanalizuoja, o TEIGIA.

Kai pirmą kartą perskaičiau straipsnį, tai ėmė pusiau pyktis, pusiau juokas. Kai antrą kartą perskaičiau, pagalvojau, kad autorius provokuoja. Po trečio karto pagalvojau, kad neprovokuoja, o iš tiesų taip mano, ir tai mane…gerokai įpykdė. Todėl atsiprašau, jei mintys nebus rišlios.

Esmė ta, kad straipsnyje daug minčių yra išties, mano manymu, teisingos. Bet čia ir slypi visa klasta…nes mat skaitai, galvoji, kad teisingos, gražios mintys ir…nejučia taip gali pradėti galvoti ir apie patį straipsnį. Brrr…

Kažkaip man šis straipsnis – kaip kakutis, suvyniotas į blizgantį popierių. Susižavėjęs blizgančiu popieriumi gali imti jį ir praryti, o po to jo turinys ims nuodyti visą organizmą – o tu net nesuprasi, kodėl, nes nebūsi įsigilinęs, kas yra viduje… Ir dar. Šis straipsnis žemina ne tik moteris, bet ir vyrus. Ir gal net daugiau juos, nes vyrai „piešiami” kaip nemąstančios ir nekontroliuojančios instinktų būtybės. Aš neabejoju, kad dauguma vyrų ne tokie. Juk žmonės – ne „patinai” ir „patelės”, o gebančios kritiškai mąstyti ir kontroliuoti save būtybės.

Kokios autoriaus mintys man sukėlė daugiausiai minčių?

a) Citata: „Ką turi žinoti poros, trokštančios laimingai nugyventi visą gyvenimą? Pirmiausia reikia pasikaustyti beribe, bekrašte kantrybe”.  Arba kad vyras turi su žmona elgtis kaip su karaliene, o ji su juo – kaip su karaliumi. (aš tą „tarnas” dalį išmetu :)) Citata: „vyras su žmona turi elgtis kaip tarnas su karaliene, o žmona su vyru – kaip tarnaitė su karaliumi”

Mano manymu, šiais laikais bėda yra ta, kad mes norime gyvenimo greito restorano principu: noriu, kad būtų greitai ir gerai, o jei taip nėra, tai išeinu neatsigręždamas. Man atrodo, kad žmonės nepasikeitė, bet pasikeitė jų požiūris… Juk reta pora gyvena be aštrių kampų, tačiau esmė, ar esam pasiryžę (ir kiek) gludintis. Man atrodo, kad sumažėjo būtent ta tolerancija ir noras gludintis. Iš principo pagalvota: ach, tu taip…na, ir gerai, išeinu… Kai pagalvoji: išeiti – lengviausia. Trinkt durim ir yra, kaip sakant. O vat ne trinktelėti, o galvoti, ieškoti išeities, kompromiso – va, čia tai menas ir mokslas! Ir mylėti ne tik mintyse, bet ir darbais. Mokytis ir mokytis…

b) Neprieštarauti vyrui nesvarbu, jis piktas, girtas, teisus ar ne??? Citata: „Norėdama laimingos darnos moteris neturi prieštarauti vyrui, nesvarbu, jis piktas, girtas, teisus ar ne. Prieštarauti negalima net tada, kai jis nusišneka, kai kalba įžeidžiančiai”. Jeigu sutikčiau su šiuo teiginiu, tai tik dėl fizinio moters saugumo. Yra gera lietuviška patarlė: duok d… kelią. Jeigu įpykęs ar girtas žmogus „sklaidosi”, tai tikrai geriau patylėti – ypač, jei fizine jėga nesate tos pačios kategorijos. Tačiau apie kokią darną galima kalbėti, jei žmonės įžeidinėja vienas kitą? Apie kokią pagarbą? Aišku, jei žmogus nori gyventi negerbiamas ir žeminamas, tai jau kita problema, bet jei nenori… manau, kad bet koks sveiko proto žmogus susipakuos savo daiktus ir jau geriau gyvens viena(s).

c) Ta pastraipa, kur apie moters nuomonę, tai  – sakykite, ką norite – į vienus vartus (na, kaip ir visas straipsnis, bet čia – ypatingai). Citata: „Rinkdamasis žmoną vyras turi kreipti dėmesį į pagrindinį, svarbiausią bruožą – nuolankumą vyro nuomonei, vyro valiai. Jei ji to neturi, ji netinkama šeiminiam gyvenimui, deja, ji gali gyventi tik viena. Nenuolankumas – didžiausias moters charakterio trūkumas, koks tik gali būti. Jei ji ginčijasi, prieštarauja vyro nuomonei, vyras pradeda ieškoti kitos moters. Tai yra normalus vyriškas elgesys”. Negi nesuprantama, kad VISI turime turėti būdus kaip pareikšti savo nuomonę KIEKVIENAM žmogui??? Juk iš esmės su kiekvienu žmogumi kalbame kitaip, akcentuojame kitus dalykus, kai ką pabrėžiame, o kai ką – nutylime. Aš, pavyzdžiui, net tą pačią naujieną vienaip pranešu mamai, kitaip – vyrui, dar kitaip – draugei ir t.t. ir pan. Iš esmės visi mes turime galvoti apie buvimą švelniais ir supratingais mus supantiems žmonėms. Pavyzdžiui, neseniai draugas pasakojo, kad kinas nė jokiu būdu nepraras veido (lose face). Vadinasi, jei nori susitarti, tenka kartais net pačiam išsukti tokį žmogų, kad jis nepasijustų taip, kaip kultūriškai jam tiesiog neleistina… Ir kas čia tokio??? Su vienais žmonėmis bendraujant viekia vienos strategijos, su kitais – kitos. Puikiai bendraujantys žmonės supranta būtent tai, kas tinkama kiekvienam individualiam žmogui ir jokiu būdu neskirstys to į „moters” ir „vyro” būdą. Ir TUO LABIAU teigti, kad nenuolankumas – didžiausias moters charakterio trūkumas, koks tik gali būti! Po paraliais! Sakot, nenuolanki moteris gali gyventi tik viena? O gal po šia fraze slepiasi konkrečiai kažkieno nemokėjimas bendrauti, susitarti, ieškoti kompromisų ir nusileisti? Aš iš tiesų nuoširdžiai abejoju, kad daug vyrų jaučiasi pažeminti, kai ne jie teisūs. Nemalonu? Taip. Bet VISIEMS nemalonu būti neteisiems. Tai nėra kaži kokia vienos lyties išskirtinė savybė.

d) Didžiausia moters profesija – šeima. Citata: „Apskritai reikia turėti omenyje, kad didžiausia moters profesija gyvenime yra šeima.” Čia gal ir visai išsilydyčiau, jei nebūtų paskutinio sakinio, kad vyras niekada gyvenime to nepadarys. Citata: „Vyras niekada gyvenime to nepadarys, jo fantazija tiek nesieks.” Absurdas. Pažįstu ne vieną ir ne du ir net – o, siaube! – ne tris vyrus, kurie puikiai susitvarkytų su šeimyniškomis užduotimis. Kartą skaičiau straipsnį (man atrodo, TIMES žurnale), kuriame buvo interviu su bene žymiausiomis verslo pasaulio moterimis. Tai jos visos unisonu tvirtino (tos, kurios turėjo šeimą ir vaikų), kad tiek galėjo pasiekti, nes vyrai prisiėmė didesniąją dalį atsakomybės už namus. Taigi tai – atsakomybės, o ne prigimties reikalas!Žinoma, moteris nešioja kūdikį, jį žindo, bet prižiūrėti ir auginti lygiai taip pat gali ir vyras. Ir tikrai ne prasčiau. Ir jie tai darytų, jei moterys NORĖTŲ. Nes dabar dažna vos ne (ne)sąmoningai pati labiau rūpinasi vaikais, kad galėtų pasakyti, kad va, ji mama didžiąja „M”, o tėtė tai ką…tik papildas viską gebančiai ir nepakeičiamai Mamai 😀

e) Dar. Nuo kada SVEČIAS privalo šeimą aprūpinti maistu, pinigais, visais resursais? Citata: „Moteris turi suvokti, kad vyras yra lyg svečias laive-šeimoje”  ir ” Vyras privalo šeimą aprūpinti maistu, pinigais, visais resursais. Tai jo prigimtinis vaidmuo. Šių pareigų srityje jis negali turėti jokių atsikalbinėjimų, jokių pasiteisinimų prieš save ar kitus”. O jei rimtai, tai nepritariu nei tam, kad vyras – svečias, nei tam, kad jis privalo aprūpinti. Man atrodo, kad jei jau kuris nors sutuoktinis pradeda jaustis, kad yra svečias, nebesijaučia atsakingas, nebesijaučia namuose, tai, vadinasi, šeima jau kliba. Ir reikia arba kažką daryti ir stengtis vėl pasijusti namuose, arba draugiškai paspausti vienas kitam ranką. Aišku, aš asmeniškai už pirmąjį variantą. O dėl aprūpinimo. Dabar – XXI amžius. Patinka mums ar ne, bet vyrai nuo tokio požiūrio ir serga depresija bei žudosi, nes…šiais laikais vienam tai padaryti nepaprastai sunku! Suprantu, kad galima taip norėti ir suprantu, kad daliai šeimų tai pavyksta, bet iš tiesų tai NEBĖRA NORMA. O bandyti įteigti, kad tai yra norma, manau, yra neteisinga ir vyrų, ir moterų atžvilgiu… Po to turime vyrus, kurie puola į depresiją, jei moteris daugiau uždirba. Ir – galvą dedu – ne todėl, kad jų tokia prigimtis, o todėl, kad APLINKA juos laiko nevykėliais!!! (gal aplinka net ir nelaiko, bet tiesiog jie tokioje terpėje buvo auginti, kur toks mąstymas – norma, vos ne su motinos pienu persidavusi…) Taigi – išsivaduokime iš stereotipų gniaužtų! Gyvenkime taip, kaip MUMS geriau, o ne kaip kažkas parašė ar pasakė! Man atrodo, kad jei moteris ir vyras nori labiau atskirti savo šeimyninius vaidmenis (vienas aprūpinti šeimą, o kitas – rūpintis ja) ir jei šeimai tai tinka – VALIO. Jei moteris ir vyras nori, kad jų šeimyniniais vaidmenys būtų persipynę: abu dirbtų, abu rūpintųsi vaikais, ir jei šeimai tai tinka – VALIO. Bet kuriuo atveju tai turi būti lygiaverčių partnerių susitarimas, o ne…vienas jų svečias! Gerai mano draugė – atsiuntusi man šį straipsnį dar gerokai prieš Bernardinus – parašė: „tiesiog juokinga. Tarkim, tas kasdieninis gaivalingas dziugavimas, kad vyriskis APSKRITAI grizo!!! Gyvas, nezuves, neprazuves, nenuviliotas kitu pateliu bei draugu i bara!!! Koks saunuolis didvyris! Ant ranku ji! Kojytes i dubeni ir nuplaunu, nusluostau, pabuciuoju – kad parnese man ji, mieliausiaji…”

f) Ir vyrams, ir moterims norisi būti draugėj. (Čia tiesiog atsakas į mintis apie vienišius). Tiesiog jau toks tas žmogus, kad jam reikia draugų, artimųjų, giminaičių, artimiausio žmogaus, vaikų ir t.t. ir pan. Vienam – daugiau, kitam – mažiau (pati esu sutikusi dvi poras, kurie sąmoningai apsisprendė gyventi be vaikų. Tiesa, viena pora persigalvojo ir dar spėjo į nuvažiuojantį traukinį. Good for them, kaip sakant! O kiti štai jau perkopė ir 50mečius ir vaikų nepasigenda. Irgi good for them.) Nei vieni, nei kiti dėl to netapo prastesniais mūsų draugais. Bet ar jiems visai norisi būti vieniems? Ne. Jie nori turėti (ir turi) ir draugų, ir artimųjų, ir nuolat bendrauja su giminiečiais. Nes žmogus – sociali būtybė.

g) Dėl to, kad vaikai – antroje vietoje. Citata: „Svarbiausias prioritetas sutuoktiniui turi būti kitas sutuoktinis. Šio prioriteto niekas negali užimti. Tipinė daugybės šeimų klaida – pirmoje vietoje vaikai. Tuomet gresia greita šeimos griūtis. Vaikai – tik pasekmė stipraus dviejų žmonių ryšio. Jie visada turi išlikti tik antroje vietoje.” Kai skaičiau straipsnį, prisiminiau paauglystėje skaitytą knygą „Gone With The Wind”, kur Rhett’as sakė Scarlett (žuvus dukrelei), kad jie gali turėti dar vaikų. Nesileisiu į gilesnę analizę, nes man tai atrodo labai asmeniška, bet iš esmės manau, kad nėra tų „prizinių vietų”. Savo disertacijoje rašiau, kad vadovavimas – per daug sudėtingas dalykas, kad būtų galima pasakyti, koks vadovavimo stilius ar kokie vadovo charakterio bruožai daro  vadovą efektyviu. Svarbiausia – sprendimai, kuriuos priimame tam tikru momentu. Kartais reikia demokratinio, kartais – autokratinio (aš tikrai nesiruošiu derėtis su vaiku, jei namai dega, o jis mano, kad pažeisiu jo savarankiškumą, jei čiupsiu po pažastimi ir išvilksiu lauk…), kartais švelnumo, o kartais – griežtumo. Ir čia viskas priklauso nuo įgimtų ir įgytų savybių ir jų dermės.

Na, gerai…pritariu, kad mes – skirtingi. Kaip tik su Gabrieliumi važiuodami į Italiją diskutavome, kodėl evoliucija būtent taip padarė, kad statistinis vyras yra fiziškai stipresnis už statistinę moterį. Žodžiu, analizavome, gilinomės… Ir aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad moterys ir vyrai – vienodi. Mūsų visi vaikai skirtingi, bet vis dėlto yra kažkas „berniukiško” berniukuose ir „mergaitiško” mergaitėse. Taip yra. Ir aš tikrai nesiruošiu to neigti ar – tuo labiau – su tuo kovoti. Biologinė lytis yra ir tai šį bei tą reiškia ir lemia. Taškas. Tačiau straipsnyje daug kur kalbama ne apie biologinę lytį ir prigimtinius skirtumus, bet apie socialinę lytį ir primetamus skirtumus. Čia noriu grįžti prie minties, kad mes – mąstančios būtybės, o ne „patinai” ir „patelės”, kurie nesugeba valdyti savo instinktų… Manau, kad žmogus tikrai yra labiau pažengęs… Mūsų skirtumai – tikrai nuostabūs ir paslaptingi ir net, sakyčiau, žavintys ir kerintys! Ir, manau, visi mes daugiau ar mažiau pavojingi…ir visiems reikia išmokti būti drauge ir taip, kad į mus žiūrintys būtų užburti to ugningo skirtumų ir harmonijos dermės…tarsi žiūrėtumėme į šokančius tango:)

Nuotrauka: Pipiten „Tango couple”