Mūsų šeima turi tradiciją: kai vaikui sukanka 10, jis gali išsirinkti kelionę. Vienas. Su tėvais. Žinoma, kai tų vaikų vienas ar du, tai ta kelionė neturi tokios didžiulės vertės kaip kelionė vienam su tėvams, kai esi vienas iš keturių. Augustas pasirinko kelionę į Romą – praleidome ten 5 dienas. Vilhelmas pasirinko Jeruzalę. Kažkaip nelabai klausėm, kodėl. Pasakė, kad būtų įdomu. Kadangi tuo metu jam įdomiausia pamoka mokykloje buvo istorijos, pagalvojome, kad būtent tai ir paskatino keliauti į Jeruzalę.

Ačiū Wizzair, kurie skraidina į Tel Aviv’ą – tai tikrai sudaro galimybę daug kam išvysti šį nepaprastą miestą. Mes, teisybę pasakius, labai laukėme šio skrydžio. Kadangi žinojome, jog jis turi atsirasti 2013 rudenį, sutarėme su Vilhelmu, kad skrisime tada, kai būtent jis ir atsiras. Iškart skristi nepavyko, tad skridome paskutinę vasario savaitę, t.y, 2014ųjų metų vasario 26-kovo 2 dienomis. Vilhelmui  – jau 11 (buvo vasario 12), tad jau skrisdamas jis sakė: tiek laukiau laukiau, kad dabar net sunku patikėti, jog jau sulaukiau! Iš tiesų vaikas laukė ilgai – visus metus.

PIRMA DIENA

Nuskridome be problemų, pasiėmėme oro uoste išsinuomotą mašiną (dar oro uoste pakalbėjome apie tai, kaip XXI amžiuje viskas paprasta: bilietai internetu, mašina – internetu…) ir…išvažiavome į Jeruzalę! Manėme, kad patikra bus nuodugnesnė, nes net iš kelių draugų buvome girdėję, kad Ben Gurion oro uoste patikra – ne juokas. Tiesa, mūsų paprašė atspausdintų viešbučio rezervacijų, skrydžio bilietų, paklausė, koks kelionės tikslas. Šiaip žmonės prie langelio užtrukdavo gan ilgai – pajuokavau, kad vos ne tiek, kiek Niujorke.

Nuvažiavome į viešbutį, kurį rekomendavo Gertrūdos krišto tėtė. Nuvažiavus mūsų laukė itin malonus siurprizas – mūsų kambarį (už tą pačią kainą!) gerokai pagerino. Smagumėlis! Kambarys tikrai super. Pasirodo, tas pastatas buvo turtingo žmogaus, kuris turėjo keturias žmonas. Tai vat mūsų kambarys buvo vienos iš žmonų vasaros rezidencija. Neblogai. Kadangi buvome labai alkani, tai tik pasidėjome daiktus ir nuėjome į viešbučio barą (kuriame galima užsisakyti ir maisto) pavalgyti. Pavalgėme ir nušliaužėme į lovytes.

Einant į kambarį reikėjo eiti pro sodą. Tokį, na, stebuklingą sodą: gėlės, apelsinmedžiai, citrinmedžiai, vijokliai, čiurlenantis fontanas ir visokie išraityti suoleliai su staleliais. Man atrodė, kad atsidūrėme 1000 ir viena nakties pasakoje. Visiškai. Užmigom vos padėję galvas.

ANTRA DIENA

Penktą ryto prabudau nuo ritualinės musulmonų maldos, kurią pro garsiakalbius transliavo šalia mūsų viešbučio esanti mečetė. Turiu pasakyti, kad miegas nebeėmė. Ji tokia skaudi kažkokia, užburianti. Ir tikrai labai ypatingai skamba naktį, kai, atrodo, visa kita miega. Kadangi tai buvo mano pirmas toks potyris, tai tikrai paliko didžiulį įspūdį. Vilhelmas nė krust, tačiau G lygiai taip pat atsibudo ir sunkiai užmigo kaip ir aš.

Po pusryčių užklausėme, ar viešbutis negalėtų rekomenduoti gido. Mat mes jau Romoje su Augustu patyrėme, kad geras gidas (toks, kuris moka pasakoti istorijas ir tiesiog dega tuo miestu) yra pusė, ne, daugiau, miesto patirties stebuklo. Gavome gidą. Musulmoną. Turintį keturis vaikus, kurie mokosi tarptautinėje amerikietiškoje Jeruzalės mokykloje.

Visų pirma jis mus nuvežė ant kalno, nuo kurio matosi visa Jeruzalė. Lengvu rankos mostu parodė Alyvų kalną, kur