Prieš šešias dienas gavau labai gražų laiškelį, kuris išties labai maloniai nuteikė:
„Labai aciu, kad atsakete i mano laiska. Dar patrukdysiu vienu klausimu, kuris man vis neduoda ramybes. Gal jums pasirodys keistas, bet man vis kirba galvoje, nes galvoju kaip teisingai turiu elgtis.
Man visada rupi kokia turetu buti kiekviena diena auganciai mano 5 menesio (jau kita savaite 6 menesiu) dukrytei. Daznai kankina sazine, kad gamindama valgi, tvarkydamasi ar dar koki reikala tvarkydama neskiriu jai pakankamai demesio, kuris turetu priklausyti jai (arba tvarkausi ir ji lieka be demesio, arba ja nesioju ant ranku, bunu su ja ir lieku pati nesusitvarkius namu, nepasigaminus valgyti). Kartu mes einame i lauka suns pavedzioti, paskaitome knygeles taip kaip as moku (reikia surasti kur buna ir isigyti jusu rekomenduotas kietais virseliais), maudomes ir zaidziam vonioje, padukstam su suniuku, as ja panesioju ant ranku, pasupuoju. Taip pat vaziuojame i baseina pasimaudyti ir galvoju pameginti Yamahos mokyklele ir Kidy Gym.
Gal kartais rasete kada apie tai, kokia turetu buti kudikio diena ir kiek ir kokio demesio kudikiui skirti jam augant iki vienu metuku? As turiu nesyne. Visada vaikstome su nesyne. Planuoju isigyti tokia, su kuria galeciau dukryte tureti ant nugaros tvarkydamasi po namus.

Norisi vaikui duoti kiek imanoma tai, kas jam geriausia, kad augtu savarankiska, kurybinga, pasitikinti savimi asmenybe.”
Paskaičius paskutinę pastraipą net susigraudinau – tikrai nepaprastai gražu, kai tokia yra tėvų siekiamybė…
O dabar apie dieną…kiek dabar tenka skaityti, kuo toliau, tuo labiau kalbama apie individualaus vaiko rutiną. Ta prasme, kad nėra vienokio ar kitokio „turi būti” tvarkaraščio kūdikiui. Šiek tiek pasidomėjau šia tema ir vis dėlto pavyko rasti šiokių tokių rekomendacijų (kurias vėliau pakomentuosiu):
3-6 mėnesių kūdikiui rekomenduojama:
– 7:00 keltis
– 8.30-9.00 miega
– 10.00 keliasi ir valgo
– 11.30 miega
– 14.00 keliasi ir valgo
– 16.00-17.00 miega
– 17.00 keliasi ir valgo
– 18.00 prausiasi ir ruošiasi miegoti
– 22.00-23.00 keliasi ir valgo
– 2.00-3.00 keliasi ir valgo
Na, ką aš galiu pasakyti…nė su vienu nesekiau nei šiomis, nei kokiomis kitomis rekomendacijomis. Vaikas gyvena savo ritmu. O su juo – ir aš. Tiesa, mūsų beveik visi vaikai valgydavo apie vidurnaktį-pirmą valandą ir po to apie trečią – ketvirtą valandą ryto. Po to jau tik ryte.
Tas pats šaltinis 6-9 mėnesių vaikui rekomenduoja:
– 7.00 keltis, valgo pienuką IR „kietus” pusryčius
– 9.00-9.30 miega, tačiau ne ilgiau kaip 30-40min.
– 11.30-12.00 pietauja
– 12.30 miega iki dviejų valandų
– 14.30- 15.00 Geria pienuką
– 16.30 trumpas miegelis, jeigu anksčiau miegojo trumpiau, nei valandą (cha! aš tai nenorėčiau lakstyti ir stengtis išlaikyti neužmigusį pavargusį 6mėn kūdikį!)
– 17.00 arbatėlė (o kodėl būtent arbatėlė??)
– 18.00-18.30 Prausiamės ir ruošiamės miegeliui
– 19.00-19.30 Miega:)
Nuoširdžiai – man tai truputį „kosmosas”. Dėl to, kad vis dėlto negalima net dviejų vaikų lyginti – kur jau ten VISUS. Pavyzdžiui, maniškiai labai gerai miega rytais. Tai – mano laikas. Aš dirbu, tvarkausi, skaitau knygą, bendrauju…Tačiau vakarais jie visi (net ir Gertrūda!) reikalaudavo DAUG daugiau dėmesio, žaidimų, norėdavo būti ant rankų ir pan. O kur dar diegliai… manau, kad iki metų vaikas pats geriausiai padiktuoja savo ritmą. Čia dėl valgymo ir miegojimo ritmo.
Manau, kad pirmagimiai „suvalgo” daugiausiai mamų sąžinės. Kodėl? Ogi todėl, kad tada TAIP norisi viską daryti ne tik gerai…ne tik geriausiai…norisi viską daryti TOBULAI savo vaikui, kad jis augtų visoks „-iausias”. Tačiau iš tiesų…jam reikia tiesiog Jūsų meilės, prisilietimų ir buvimo drauge.  Paprasčiausias vaiko žaidinimas pasisodinus jį ant kelių yra šimtą kartų vertingesnis, nei suplanuotu laiku išmoktų eilėraštukų sakymas. Klausykit savo instinktų – jeigu matote, kad mažylė gerai jaučiasi ir norėtų dūkti – kodėl gi ne??? Jeiogu mažylė nesipriešina sodinama į kėdutę ir gali joje šiek tiek užsiimti – irgi puiku! Tai – pirmieji žingsniai savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi link! jeigu priešinasi, šiek tiek laiko paveikite kažką kita (gal paskaitykite knygelę) ir vėl pabandykite sodinti. Pavyzdžiui, Gertrūda jau gali išsėdėti apie pusvalandį. Tuo metu aš ją nusinešu ten, kur gaminu valgyti, rūšiuoju skalbinius, tvarkausi ir t.t. Pasakoju, ką darau, o ji žaidžia ir „kalbasi” su manimi. Jei aš išeinu iš kambario, šūkteliu jai iš kito kambario:) Arba tiesiog išeinu trumpam. Sunku patikėti, bet visa tai – labai svarbu vaiko raidai! Būtent tai, ką mes darome natūraliai, instinktyviai.
Jūsų dukrytei tikrai „nepriklauso” turėti Jus 24 valandas per parą UŽSIIMANT su ja. Taip, jūs esate kartu, tačiau kiekvieną mėnesį suteikiate jai vis daugiau erdvės tyrinėti pasaulį savarankiškai. Be to, vaikai daugiausiai mokosi stebėdami. Jei visą laiką stengsitės mergaitę „užimti”, nebeliks laiko tiesiog GYVENTI:)
Dabar jau yra pasirodžiusi ne viena knyga apie „perkrautus” kūdikius ir vaikus: kai tėvai – linkėdami vaikui paties geriausio – tiesiog neleidžia jam atsikvėpti ir veža iš vieno būrelio į kitą…ir nebėra laiko tiesiog sukritus ant grindų pažaisti, o tai yra labai labai svarbu, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikui. Daugybė autorių pabrėžia žaidimo svarbą ankstyvojoje vaikystėje, o dabar kai kuriems vaikams…nebelieka laiko žaisti, ir nuo to jie tik nukenčia… Taigi – linkėdami gero – kartais perlenkiame lazdą. Žinoma, vaiko lavinimas ir investicija į jo ugdymą, mano nuomone, pati geriausia investicija. Nėra geresnės. Tokia absoliučiai mano nuomonė, bet…nereikia ir norėti užimti vaiko visą laiką:)
Iš to, ką Jūs parašėte, man atrodo, kad tikrai daug užsiimate su mažyle. Knygelių, apie kurias rašiau, galima įsigyti beveik visur. Kaip skaityti kūdikiui? Kūdikis irgi gauna naudos iš skaitymo. Patarčiau pradėti bent jau kūdikiui sulaukus pusės metų. Tokio amžiaus mažyliui jau labai įdomu knygeles liesti, ypač jei jos spalvingos, traškančios, cypiančios, žiugždančios, jam smagu jas ,,ragauti“ ir bene labiausiai…priglusti prie mamos ar tėčio ir klausytis jo ritmiškos kalbos dudenimo. Žiūrint į paveikslėlį, vystosi vaiko akyčių raumenys, nes reikia jas koncentruoti. Kaskart, kai vaikas išgirsta vis tą patį žodį, jo smegenyse formuojasi neuronų jungtys. Maži vaikai mokosi darydami. Kuo daugiau jungčių, kuo jos stipresnės, tuo greičiau viena ar kita tampa gebėjimu ir/ar žinojimu.Kai kurie tėvai baiminasi, kad nepakankamai gerai moka garsiai skaityti. Čia tik pramanas. Net pats geriausias skaitovas (aktorius) niekada vaikui neatstos jūsų balso. Skaitykite iš lėto, kad garsai nesusiplaktų, nevirstų šurmuliu. Skaityti įsitaisykite patogiai: atsisėskite (arba atsigulkite ) tada, kai niekur neskubate, kai galite atsipalaiduoti. Skaitymas labai padeda nusiraminti netgi susierzinusiam, pavargusiam ar piktam vaikui. Be to, vaiką pasisodinkite taip, kad jis į knygą žiūrėtų taip tarsi pats ją skaitytų.
Gertrūdai dabar visiškai „dzin” ką aš skaitau: ji knygelę tuoj čiumpa ir kiša į burnytę. Ir puiku! Dabar ji skaito burnyte, po to dar negrabiom rankytem vartys lapus (dėl to puikios yra tos kietais lapais – vaikui jos nesuplyšta) ir geriausiai po kelis, po to jau pradės domėtis, kas tose knygose įdomaus…Bet net iki tada jau bus susiformavę daugybė neuronų jungčių:))))
O Jums norėčiau palinkėti ir toliau turėti tiek kantrybės ir pasiryžimo duoti vaikui „kiek imanoma tai, kas jam geriausia, kad augtų savarankiška, kūrybinga, pasitikinti savimi asmenybė.”ir nepamirškite, kad tol, kol rodysite SAVO dėmesį, kol KARTU skaitysite, tvarkysitės, žaisite ir dūksite, kol apkabinsite SAVO rankomis – jūsų mažylė gaus būtent tai, kas yra geriausia… Tik nepamirškite ir savęs:)