Mama Živilė pasiguodė: „Na, mano mergaitei dar tik 2-eji, bet pedagogai jau izvelgia hiperaktyvumo pozymiu. Tiesiog pastaruoju metu esu visiskai pasimetusi, nes pralaimiu kovoje auklejant savo vaika.


Ji musa visus savo grupes vaikus darzelyje, mane namie, neklauso ka jai sakai ir nuolat dauzo, meto kazka, kad perzintu (darydama bloga darba visuomet ziuri i akis, jei nereaguoji, bloga veikla stipreja). Pradejo specialiai slapintis i kelnytes, tiesiog atsistoja ant grindu ir padaro. Naktimis kartais miega labai neramiai, viena kart jau isgirdau grieziant dantimis.
Pries 4 menesius pas mus atsirado sese, pries 2 men pradejom lankyti darzeli. Su viskuo apsipratom, na bent jau man taip atrode, nes po seses atsiradimo visiskai ignoravo mane, stengesi kazka blogo jai padaryti, dabar to nebera. Darzely taip pat jau nebeverkiam.
Bet toks jos elgesys varo i nevilti. Manau mums pats laikas ieskotis psichologo…”

Štai keletas patarimų, kurie gal padės ir vaikui, ir Jums… Dėl bendros situacijos tai man išties atrodo, kad vaikui „susidėjo” daug stresinių situacijų. Ir nors Jums atrodo, kad vaikas apsiprato ir su darželiu, ir su sese, tačiau tai nebūtinai taip yra. Be to, kai kas iš to, ką aprašėte, būdinga tokio amžiaus vaikams!

1. Visų pirma siūlau pasiskaityti apie tokio amžiaus vaiko raidą:

Pirmieji treji mažylio gyvenimo metai – penkių dalių straipsnis.

Dvimetis – kas būdinga vaikui trečiaisiais jo gyvenimo metais.

2. Dėl muštynių. 1-3 metų vaikams tai, deja, būdinga. Ir visai ne iš piktumo, žiaurumo ar agresyvumo – dažniausiai dėl to, kad dar nemoka gražiai bendrauti. Tačiau, žinoma, vaiką reikia mokyti, kad toks bendravimas netinkamas ir parodyti, koks yra tinkamas. Tikiuosi, kad šie patarimai Jums padės. Ir – jau galiu sakyti iš patirties – beveik visi vaikai, kurie mušasi tokie mažiukai…išauga. Be to, išties juk jūs geriausiai pažįstate savo vaiką: jei jis IŠ ESMĖS mielas, geras vaikas, tai iš tiesų išaugs muštynes… Ypač, jei jas iššaukė pasikeitimai gyvenime ir su jais susijęs stresas.

3. Dėl griežimo dantimis. Kas jau kas, bet jau griežimas dantimis mane varo iš proto… ir, žinokite, griežė it smuikeliu visi mūsų vaikai vienu ar kitu gyvenimo periodu…aaaaaaa….Ką tai reiškia ir ką daryti?

Daktarai išskiria keletą pagrindinių griežimo dantimis priežasčių:

a) stresas. Manoma, kad tai – dažniausia priežastis, ypač, jei dantimis griežiama miegant. Be to, pastebėta, kad dantimis imama griežti sutrikus įprastam miego ritmui.

b) susierzinimas (frustracija) ir užspaustas pyktis. Vieni supykę suspaudžia kumščius, kiti – dantis… Jeigu nenuleidžiame garo (arba nuleidžiame jį nepakankamai)m jis gali „išeiti” griežiant dantimis.

c) agresyvi asmenybė. Vėlgi susiduriame su…emocijomis. Tačiau šiuo atveju jos ne užspaudžiamos, o išliejamos pykčiu.

d) nelygūs dantys. Ši dantų griežimo priežastis, pasirodo, daug dažnesnė, nei gali atrodyti. Ir BŪTENT kai kalbame apie vaikus.

Žinoma, nejauku išgirsti, kad vaikas girežia dantimis, tačiau iš tiesų tai nėra tokia didelė problema, kokia gali atrodyti. Kas patariama? Visų pirma patariama vaiką vesti ne pas psichologą, bet pas dantistą 🙂 Dažniausiai vaikas šį nelemtą „įprotį” išauga. Pagrindinė to priežastis – pieniniai dantys pakeičiami nuolatiniais, kurie yra stipresni ir dažnai sąkandis būna geresnis.

Kaip jau minėjau, griežimas dantimis nėra tokia didelė problema, kokia gali atrodyti. Sveikata? Kai vaikas griežia dantimis, gadinasi dantų emalė. Tačiau juk pieninius dantis, žinia, pakeis nuolatiniai. Jeigu vaikas vis dar griežia išaugus nuolatiniams dantims – va tada problemos jau nebegalima „nurašyti”.

Ir dar. Jei vaikas naktimis daug griežia, o dienomis pradeda skųstis veido skausmu, galvos skausmu, žandikaulio skausmu – geriau pasirodyti specialistui.  Nors iš tiesų vaikams problemų pasitaiko retai, tačiau į atsirandančius simptomus ranka numoti nereikėtų.

O šiaip tai siūlau tiesiog skirti didžiajai daugiau dėmesio…gal išeikite kur nors tik dviese??? Ir į  tokį jos elgesį reaguokite švelniai: žinau, kad pyksti, tačiau taip elgtis negalima…Ir panašiai. Beje, pažįstu mergaitę, kuri supykusi (jei tėvai nedarydavo to, ko nori ji) irgi sėkmingai žiūrėdama į akis „varydavo” į  kelnes. Ir išaugo. Tėvai to „neužfiksavo”, nepyko, tačiau parodydavo, kad jiems tai nepatinka ir tokiu elgesiu panelytė savo nepasieks. Kai mano berniukai pradeda blaškytis per miegus (ir matau, kad jiems – „sunkus laikas”), gauna homeopatinį raminantį preparatą SEDATIF (keletą dienų), melisų arbatos su medum prieš miegą ir….po kelių dienų vėl viskas stoja į savo vėžes. Sėkmės ir Jums!

Daugiau galite skaityti ČIA (kaip bendradarbiauti su vaiku) ir ČIA (šiek tiek apie broliukus ir sesutes, jų atsiradimą ir santykius), o apie hiperaktyvumą jau skaitėte…