Ar mėgstate būti liečiami? Aš prisimenu, kaip vaikystėje man tiesiog skruzdėliukai pradėdavo bėgioti kūnu, jei kas nors prisiliesdavo, kai aš nenorėdavau, kad liestųsi. Artimi dar dar, o vat svetimi…labai nepatikdavo! Iš tiesų ir dabar nelabai pasikeičiau: dažnai būna, kad tenka atsitraukti nuo pašnekovo 😀 Teko skaityti, kad tai reiškia didelę asmeninę erdvę. Bet gali būti ir autizmo požymis. Ir aspergerio sindromo. Ir vadinamojo tactile defensiveness. Ir, neabejoju, dar ko nors. O ką reiškia iš tiesų, jei jūs tiesiog nemėgstate, kai prie jūsų liečiasi?
Prieš jau nemažai laiko gavau štai tokį laišką:Esame ne sensorikų šeimynėlė. Tiksliau esame labai nesensoriški aplinkai, svetimiems žmonėms. Tarpusavyje myluojamės, bučiuojamės, glostomės dažnai, o su svetimais žmonėmis niekaip neišeina. Nežinau, ar vaikai tokio elgesio išmoksta, man atrodo, kad jie tokie gimsta. Mes augome sensorikės ir nesensoriko šeimoje. Aš paveldėjau „neliečiamumą” iš tėčio, o abu mano vaikai – iš manęs. Juos trikdo bet koks svetimo žmogaus bandymas įlįsti į jų erdvę. Jie jos vengia kaip tik gali. Mažoji išvis užsidaro nuo bet kokio bendravimo, jei tik kas bando ją paliesti. O jei nekreipia dėmesio – tada drąsiai eina į kontaktą jau po trumpo laiko, apsižiūrėjusi, susipažinusi su žmogumi (jai 2 metukai). Sūnus vyresnis (12 metų), tai paprasčiau sprendžia problemas, nes nebe daug kas nori jį čiūčiuoti 🙂
Bet su suaugusiais dar nieko. Sunkiausia man ieškoti kompromisų tarp mažosios ir jos „draugų”. Tiksiau tai mano draugų vaikai. Tarp jų yra nemažai sensorikų. Jie vos pamatę tą mano išsižiojusią mėlynakę nori ją užmylėti čia ir dabar. Manoji klykia ir veržiasi lauk. Anie (irgi dar nedideli visi) dar kaščiau bando ją myluoti, apkabinti, o kai ši įsiverkia, vos neverkia ir patys – „aš noriu ją apkabinti” ir panašiai. Man jau nuolatinė įtampa gaunasi. Nežinau, kurį dabar skriausti – ar savo nesensorikę ginti nuo įkyrių glamonių, ar tuos nusiminusius sensoriukus, kuriems atrodo, kad pasaulis sugrius, jei jie jo nepalies. Ir draugės prieš mane jaučiasi nesmagiai, nes jų vaikai lyg ir skriaudžia manąją, o ir pasakyti nelabai jiems ką gali, nes jos pačios sensorikės ir jos moko savo vaikus mylėti pasaulį rankomis. Kad ir jų siūlomas atsiprašymas – atsiprašyk, pamylėk, mano vaikams jau kaip baubas. Jie daugių daugiausiai leidžiasi paglostomi. O mažoji tai jau prakuto – vos tik kas artinasi arčiau nei jai įprasta, ima muštis, gintis… Žodžiu vienaip ar kitaip – kažkuri stovykla verkia… Arba mes su draugėmis pradedame vengti susitikimų…
Ne pyragai, ar ne, kai susiduria skirtingų poreikių žmonės…
Ką daryti?
Tiesiog pripažinti, kad mūsų – kiekvieno – poreikiai yra kitokie! Tam tikra prasme tenka kalbėti apie išsivadavimą iš stereotipų. Reikia apsikabinti? O kas sakė, kad REIKIA? Todėl norinčiam apsikabinti vaikui galima pasakyti: X dabar nenori, kad apsikabintum…palauk truputį, gal vėliau, gerai? Mes savo vaikų niekada neprašėme paglostyti kitus vaikus, o jei jie nenorėdavo myluotis, tai gelbėdavome padėtį sakydami vėliau, gerai?
Klausiate „kurį dabar skriausti?”. Iš tiesų – nė vieno! Ir tikrai nenuskriausite, jei norinčiam apkabinti vaikui pasakysite, kad X dabar nenori būti apkabinta! Be to, vaikai tikrai labai protingi – greitai supras, kad X mėgsta būti apkabinama, o kada – ne. Paprastai tokiems dalykams geriausia rutuliotis sava eiga, o ne taip, kaip „reikia”! Ir tų vaikų pasaulis tikrai nesugrius, atvirkščiai: jiems bus gera pamoka, kad žmonės yra skirtingi.
Mane kartais stebina suaugusiųjų manymas, kad – padarydami kažką visiškai normalaus ir suprantamo – traumuos vaiką. Vaiko tikrai nereikia saugoti nuo to, kad mes ir mūsų poreikiai yra skirtingi! Aš net savo vaikams drąsiai pasakau, jei tuo metu nenoriu, kad pas mane susirangytų: vėliau, gerai? Ir puikiausiai suprantu, jei jie nenori būti vienu ar kitu metu apkabinami/bučiuojami/glamonėjami ir pan.
Taip, kaip paaiškiname vaikams, paaiškiname ir suaugusiesiems. Beje, šiems kartais būna sunkiau suprasti, nei vaikams, nes juose jau įsisenėję stereotipai ir mąstymas taip, kaip „reikia”. Pavyzdžiui, kad susipykę vaikai susitaikydami turi paduoti vienas kitam ranką ir/arba apsikabinti ir pan. Visiškai nebūtinai! Esmė – suprasti savo poelgį ir norėti daugiau taip nebedaryti, o ne glėbesčiuotis. Esu skaičiusi, kad fizinis kontaktas dar nenurimus emocijoms gali tik dar labiau jas užkaitinti 🙂 Vienas tyrimas net parodė, kad kai kuriems tėvams (kai supyksta) jokiu būdu negalima liesti vaiko – reikia išeiti, atsitraukti ir tik tada jie gali susivaldyti; jei paliečia vaiką, emocijos prasiveržia tokia jėga, kad nebekontroliuoja savo impulsų ir…pasielgia taip, ko po to labai gailisi! Manau, kad, nuoširdžiai pasikalbėjus apie tai su draugėmis, dauguma jų supras. Na, o tos, kurios nesupras, gali ir palaukti 🙂
O jūs ar mėgstate fizinį kontaktą? O jūsų vaikai? Kaip sprendžiate, jei susiduria skirtingi poreikiai?
Nuotrauka: „Hug” Aunt Owwee