Dažnai gaunu Jūsų laiškus. Visada stengiuosi atsakyti, nors – turiu pripažinti – būna ir taip, kad prisimenu, jog buvau gavusi laišką, jau praėjus labai daug laiko. Būna savaičių, kai gaunu penketą laiškų, o būna – kai vieną, bet dabar jau reta savaitė būna be laiško! Ir štai iš tų laiškų jau pradedu pastebėti tendencijas, kas yra didžiausi tėvų skauduliai:
muštynės („kandynės” ir pan.); naujas gyvenimas, gimus antram vaikui (ir vaikų, ir tėvų skauduliai, kurių šaknys būtent tame, kad pasikeitė gyvenimas); mažylių nepaaiškinami pykčio priepuoliai. Šie turbūt kartojasi dažniausiai. Ir čia norėčiau paprieštarauti literatūros klasikui Tolstojui, kuris sakė, kad visos šeimos laimingos vienodai, o nelaimingos – kiekviena savaip. Iš esmės bent šioje – tėvystės – srityje tos nelaimės neįtikėtinai panašios… Tik tiek, kad tėvai nežino, jog, pavyzdžiui, pykčio priepuolių būna visokių: vaikas gali atsigulti ant grindų, vaikas gali eiti į priešingą pusę, vaikas gali mėtyti maistą, vaikas gali klykti kiekviena įmanoma ir neįmanoma proga, vaikas gali muštis ir t.t. ir pan. Skiriasi tik forma, tačiau priežastys ir būdai šioms problemoms spręsti yra labai panašūs!
Ar yra ir tokių vaikų, kurie niekada neturi jokių priepuolių? Jeigu nuoširdžiai, aš tuo netikiu. Kodėl tada kai kurie tėvai sako, kad jie neturi? Ar jie meluoja? Nemanau, kad meluoja. Tiesiog tėvai – kaip ir vaikai – yra ne vienodi. Mes patys matom savo draugus, kurie auklėja savo vaikus visai kitaip, nei mes. Vienas didžiausių skirtumų – kur įžvelgiame problemą. Vat mudu su Gabrieliumi manome, kad dažnai tėvai daro problemą ten, kur jos nėra. Kartais stebi tėvų-vaikų bendravimą ir norisi pasakyti: ai, palik tu tą vaiką ramybėje, nekreipk dėmesio, gi viskas IŠ ESMĖS yra gerai! O vat tiems tėvams negerai, nors tu ką. Ir, žinoma, nesikiši, nes aš bent jau išmokau nedalyti patarimų, jei neprašo 😀 (taip daug ramiau gyvenasi, patikėkite…)
Tačiau mes turime draugus. Norvegus, beje. Jis – psichologas, dirbantis psichiatrinėje vaikų ligoninėje. Ji – socialinė darbuotoja, dirbanti toje pačioje ligoninėje. Tai, žinokite, mes – palyginus su jais – esame ISTERIŠKI tėvai 😀 Jų vaikai jau gerokai ūgtelėję, todėl jau galime matyti, kokius vaisius davė toks ramus ramutėlis auklėjimas, kai tol, kol vaikas neišplėšia durų iš vyrių ir paskutiniais žodžiais keikdamasis nešokinėja ant jų (anot jų pačių)…viskas yra gerai 🙂 Žinote, ką? Viskas ten yra gerai. Jų vaikai nešokinėja ir nešokinėjo ant išlaužtų durų.
Skirtingas tėvų POŽIŪRIS į tai, ką vaikas daro ir kaip vaikas elgiasi. Pavyzdžiui, mes ne kartą esame pagavę kitų žvilgsnius, kurie tarsi sakė: ir jums viskas ok? T.y., jūs čia dabar nesiimsite jokių priemonių šiam elgesiui sutramdyti? Ir esame gavę per nosį, kai keletą kartų (žinoma, tų kartų buvo mažiau) išgirdome, kad galėtumėme labiau atsipalaiduoti ugdydami savo vaikus.
Kodėl tiek daug apie tai kalbu? Todėl, kad manau, kad dažniausiai – ypač, kai vaikas yra mažas – dirbti reikia ne su vaiku, o su tėvais! Tas mūsų draugas norvegas VISADA dirba su tėvais. Jis sakė, kad užtenka poros susitikimų su vaiku, ir jam viskas aišku. O tada prasideda darbas su tėvais…
Ilga įžanga į keletą laiškų, kuriuos norėjau pacituoti. Šiuos laiškus gavau tą pačią dieną, ir jie abu dar labai šviežutėliai, todėl pasvarstykime, ką darytumėme iškilus tokioms situacijoms:
1.
Supyksta ko nors negavęs ir ima verkti. Jeigu nestipriai įsiverkia, dažniausiai padeda dėmesio nukreipimas. Bet būna, kad įsiverkia stipriai (kaip jau man nervai nelaiko). Sugebu ignoruoti kokį 10 minučių. Tuomet keliu sąlygą – eik į miegamąjį ir nusiramink ( atsakymas – klykimas, kad neis). Pasisodinu pas save, apsikabinu, toliau klykia, kad paleisčiau, kad jam šilta ir pan. Tuomet pasakau, kad išeisiu iš kambario ir palauksiu, kol nusiramins, ir pvz. užsidarau vonioje. Klykia, kad atidaryčiau duris ir išeičiau. Taip ir blaškausi pati, pasimetusi, ir jaučiu, kad jam taip pat negerai. Galų gale po kokio pusvalandžio rėkimo viskas aprimsta, bet man pasaulis tuomet jau atrodo visiškai juodas…
2.
Dukrelė 4 metu ir 8 mėn sūnelis. Didzioji pastaruoju metu nebesukalbama. Atrodo, pusvalandi gali aiskinti kad reik valgyt mesa, o po sekundes ji paprasys vel sausainio…. isaiskini, kad batutas slapias, o ji paleidzia isterija ant viso kiemo (atrodytu, kad ja kas skerdzia)! neuzsisege basutė – cypimas! issipyle sultys – rekimas! ir taip beveik kiekvienam zingsnyje… <…> Perverciau patarimus ir galimas priezastis – demesio, atrodo, gauna, iseinam abi ir be brolio, tetis issiveza ja irgi be brolio kur papramogaut, spalvinam, skaitom knygas, sokam, dainuojam, bandom kazka zaist visi keturi ar tik tryse…. bet visa ta grozi labai greit pakeicia blogieji. Man jau skauda gerkle, nes saukiu ir saukiu. Grazi kalba, kaip sakydavo mano mama – kaip i siena. Cia tik graziai paaiskini, kad brolis mazas, kad jo sitaip niurkyt negalima, kad nuvirs, tik uzsisuki-atsisuki ji jau „smaugia” ji… grieztai bet ramiai bandai dar karta destyt… vel tas pats. tada paleidi gerkle. o jei nepaleidi kakarynes, o prieini ir ja tiesiog isnesi i kita zona – tada reikia ausu kimstuku…. nes baubia abu… vienas nes nuverte, o kitas kam isnesiau… <…> Situacija atrodo kaip tas vezimelis nuo kalno pasileides ir nezinia kada ir kur sustosias ir kokia to sustojimo pabaiga…
Man šios situacijos ir panašios, ir skirtingos. Antroji – daugiau didžiosios reakcija į vis mobilėjantį, niekur nedingstantį ir į jos gyvenimą įsibrovusį brolį. Pirmoji – siekimas įtvirtinti savo autonomiją, bandyti ribas… Abiem atvejais vyksta pasaulio pažinimas. Deja, skausmingas ir vaikams, ir tėvams. Nors, teisybę pasakius, daug skausmingesnis tėvams, nei vaikams!
Pirmu atveju bent jau aš vaiką išnešu. Ne pati išeinu, o išnešu. Parbėga – vėl išnešu. Sakoma, kad negalima nei pačiam užsidaryti, nei vaiko uždaryti. Jis tiesiog turi žinoti, kad yra ne ištremtas (nes gali išsigąsti negrįžtamumo, o Jūsų tikslas juk yra ne išgąsdinti, o parodyti, kad po tam tikro elgesio laukia tam tikros pasekmės…), o tiesiog pašalintas iš įvykio vietos nusiraminimui. Kai tik nusiramins ir elgsis kultūringai – galės grįžti! Žinau, kad tai – sunku. Pati buvau TEN. Ir iš tiesų reikia vidinio virsmo, kad pasaulis nebebūtų pajuodęs po vaiko iššūkio… Pradėkite nuo to, kad vaikui daug geriau, jei Jūs išlaikote ramybę. Žinoma, kad būna dienų, kai pratrūkstate (bet tai irgi vaiką moko, kad mes esam žmonės ir žmogiški…) ir nebarkite savęs už tuos kartus. Susitaikykite ir…toliau aukite drauge!
Man kartais tėvai sako: Na, Austėja, ką dabar darytum? (o jų vaikas, tarkim, rėkia, bėga, mušasi…) a) Nueičiau prie vaiko, atsitūpčiau, žiūrėčiau jam į akis ir pasakyčiau: šis elgesys turi liautis; b) Jeigu elgesys nesiliauja, vaiką išnešu, tačiau ir toliau bendrauju su draugais. Reikia kantrybės? Reikia! Reikia savitvardos? Reikia! Visada man pavyksta? Ne! Bet tai nereiškia, kad pasiduodu ir kitą kartą taip ne(be)darau 🙂
Esmė yra ta, kad tas elgesys NETRUNKA AMŽINAI. Anksčiau ar vėliau vaikas žino, kad Jūs pasielgsite būtent taip ir daugiau tų ribų nebebando. NIEKADA nebebando? Mielieji, nebūkime naivūs! Žinoma, kad bando! Tačiau tie kartai būna tik retkarčiais. Ir kartais net užtrunka, kol Jūs suprasite, kad jau tas laikas baigėsi. Mūsų Vilhelmas buvo tas, kuris dėl visko verkė. Man kartais atrodydavo, kad tai NIEKADA nesibaigs. Ir štai kažkada supratau, kad JAU. VISKAS. BAIGĖSI. Nerealu!!! Žinoma, būna įvairių dienų…bet IŠ ESMĖS baigėsi. Pasaka…
Dar keletas patarimų šia tema…
Įvairios pasekmės (ieškokite tos, kuri tiks JUMS ir JŪSŲ VAIKUI!!!)
O dėl to nuvertimo iš sosto…Daug jau apie tai esu rašiusi, daug galima paskaityti ir „Antragimio” projekte. Ir dar labai noriu parašyti, bet šiuo metu esu paskolinusi knygą, kuria noriu remtis…todėl paprašysiu kantrybės…
Taigi…giliai įkvėpkite. Pasikalbėkite su tais, kurie jau tai išgyveno. Jeigu sako, kad neišgyveno, nenuleiskite rankų – tikrai rasite tuos, kurie išgyveno! Man visada būna smagu, kai žmonės man parašo: aš maniau, kad tavo vaikai tai jau TIKRAI taip nedaro 😀 Kaip sakant, reikia susprogdinti muilo burbulą: mūsų vaikai yra normalūs 😀 Jie ir susimuša, ir pasako, kad mes blogi, ir nevalgo ilgai gaminto maisto, ir pyksta, ir į sauskelnes daro, ir patys neužmiega, ir….toliau kurkite patys! Jie – patys normaliausi, ir patys nuostabiausi vaikai. Kaip ir Jūsų! Svarbiausia – atrasti būdą, kuris padėtų gyventi ir augti kartu neskausmingai. Sėkmės!
