Kadangi esu gavusi, mano manymu, nemažai laiškų, kuriuos rašo mamos ir tėtės, kurių šeimoje paaiškėja, kad artimas žmogus yra homoseksualus, vis ieškojau atsakymo. Tokio atsakymo, kuriame žodžiai būtų gražūs ir aiškūs, kuris padėtų žmogui nusiraminti ir gyventi toliau. Ir ne tik gyventi, bet gyventi gražų ir mylintį gyvenimą.

Nes visada maniau, kad didžiausia problema – homofobiška visuomenė. Visada maniau, kad tai, jog žmogus yra homoseksualus, nenumenkina nei to žmogaus, nei jo artimųjų. Dėl to apie požiūrį į homoseksualius žmones Lietuvoje reikėtų kalbėti griaunant daugybę mitų. Todėl prisiminiau, kaip savo straipsnyje apie du karalius (Gyveno Karalius ir Karalius: verčiam juos… ar tegul gyvena?) citavau Einšteiną: it is depressing to live in a time when it is easier to blow up an atom than a prejudice. Iš tiesų, ar ne? Todėl dar kartą pacituosiu šiandien Seimo Pirmininkės jau cituotą frazę, kad istoriją rašo <…> kiekvienas, dirbantis savo kraštui, savo tautai, savo valstybei. Ir – neabejoju – visi galime padirbėti linkme, kad mūsų vaikai augtų valstybėje ir aplinkoje, kurioje būtų kuo mažiau įvairių – ir ypač išankstinių nusistatymų bei stereotipų, o ne mokslinių tyrimų ir faktų nulemtų – fobijų.

Ir noriu pasidžiaugti, kad radau žodžius atsakymui į tuos laiškus. Radau juos netikėtai, ir jie – net ne mano. Tačiau skaitydama straipsnį supratau, kad pasakyta viskas, ką norėčiau pasakyti. Todėl tiesiog dedu nuorodą į psichoterapeuto O.Lapino straipsnį-atsakymą.