Prieš keletą dienų buvo parašytas komentaras iš pajūrio:
Darželis.Jau 2 mėnesiai man tai skaudi tema. Užrašiau sūnų kai jis tik gimė. Ta pati Montessori darželi lanke mano dukra ,buvo labai patenkinta , o aš alpau iš džiaugsmo nes per trumpa laiką buvo daug pokyčiu į gerąją puse(vidinė motyvacija dominuoja iki šiol) ir visa ta idėja pamačiau iš arti (su Mont.metodu buvau supažindinta KPU – baigiau pedagogika) Dukra lanke mišria grupe 3 metus nuo 5m iki 7m. Auklėtojos nuostabios.Kai atėjom su sūnumi jam buvo 2m 8mėn .Mes netoli gyvenom ateidavom pasisveikinti su vaikais per buvima lauke. Ar sūnus rodydavo norą bendrauti – ne. Po labai bendraujančios dukros man tai kažkas naujo.(Dukrai 10 metų)Galvojau apsipras . Atėjom pirma diena ,susipažinom su visais,viska apžiūrėjom.Patiko, bet reikėjo žingsniuoti pagal linija, dirbti savo darbeli (o ne griauti svetima),neatiminėti iš vaikų priemonių….Žodžių po 30 min.kovos už grupės išlikimą aš skambinau vyrui ir sakiau kad musu vaikas laukinis o aš visiškai asociali (kad negaliu pakeisti vaiko elgesį nuolat su jo būdama )Buvom apie 2 val.Kitą dieną sūnus visai norėjo ”dėlioti kaladėles” bet situacija pasikartojo.Auklėtojos pasiūlė trumpam palikti sūnų kita dieną,tikėjomės drausmės . Trečia diena palikau vienai valandai .Namuose pasakiau , kad trumpai išeisiu- sutiko .Grupėje kol jis siautėjo aš išėjau.Valandai palikau -valanda jis riekė. Ketvirta diena tas pats.Ta diena aš jau pati norėjau žliumbti kartu su jo,auklėtoja pataria paauginti ji dar namuose.Taip ir sutarėm iki kovo pradžios.Kovas artinasi,artinasi mano nerimas .Gal jis dar emociškai nesubrendęs darželiui? Kaip ilgai tai gali teistis?Kaip aš bandau išlipti iš šitos situacijos:ryta pradedam nuo darbelių ,skaitymas,piešimas . Ir VISUR kur įmanoma imu vaiką su savim. AKROPOLIO vaiko kambary mes savi žmones.Rezultatas …dar laukiu(bet dabar žinau ką pasakyti–atsiprašau mes taip mokomės bendrauti)Nors su savo draugais bendraamžiais(šeimos draugai)bendrauja labai gerai ir laukia susitikimo. Kokio patarimo aš laukiu nežinau?Labiau laukiu SALDŽIOS TĖVYSTĖS kad sužinoti tavo patirtį ,požiūrį ir veiksmus pritaikus tokiems vaikučiams.
Visų pirma, iš tiesų teisingas Aq pastebėjimas – jeigu teisingai suskaičiavau, vaikas darželyje neišbuvo nė vienos pilnos dienos, tiesa? (Čia suskaičiavus visas valandas). Neįmanoma tikėtis vaiko integracijos per tokį trumpą laiką…manau, kad net labiausiai „darželinis” vaikas neprisitaikytų! Jeigu Jūsų dukryte prisitaikė iš karto, fantastika, galiu tik pasidžiaugti drauge. Mūsų Morta prisitaikė irgi neįtikėtinai greitai – per porą savaičių. Man tai – stebuklas, ir abu su vyru skraidėme padebesiais, kad toks „lengvas” vaikas mums „išpuolė”. Berniukai…Augustas į darželį išėjo 3m5mėn ir VISUS METUS pykdavo, verkdavo, tiesiog pašėldavo, kai reikėdavo eiti į darželį…Vilhelmas…rimtai išėjo 3m6mėm ir verkė, verkė, verkė… NORMALIAI adaptacijai – ta prasme, tokiai, per kurį laiką net neverta pradėti kalbos apie tai, kaip vaikas integravosi – yra skiriama apie 6 savaites. Plius minus. Jeigu po šešių savaičių reikaliukai ima krypti į gera – vadinasi, puiku! (Nors galbūt nei tėvams, nei auklėtojai taip neatrodo…). Turėjau mergaitę (suomę), kuri po šešių savaičių jau NEBEŽVIEGĖ (na, po kokių dviejų savaičių jau nebereikdavo kolegės, dirbančios šalia, prašyti, kad ji pažiūrėtų kitus vaikus, kol aš ją laikau, kol išeina mama ir keliolika minučių po to…dar po dviejų jau ir nebeklykdavo iki žiaugčiojimo…) ir ĖJO PATI į lauką (iki tol aš ją aprengdavau gulinčią it daržovę ir išsinešdavau į lauką bei pasisodindavau ant suoliuko šalia savęs). Mamai aš kiekvienos savaitės pabaigoje sakiau – PROGRESAS YRA, nes JIS BUVO!!!!!! Metų pabaigoje mergaitė buvo padarius tokią pažangą ir taip socializavusis, kad dar dabar bendraujame su jos mama…man pačiai tai yra vienas nuostabiausių pasiekimų gyvenime, nes prisijaukinau ir susidraugavau su fantastišku vaiku, kuris pirmą dieną…čiut ne privertė mane išsinerti iš mano pačios odos!
Realiai manoma, kad maždaug trejų metų vaikas jau yra subrendęs darželiui, tačiau – kaip jau ir ne kartą minėjau – vaikas vaikui nėra lygus. Be to, Jūs dabar atsidūrėte nepavydėtinoje situacijoje: vaikas jau kartą pamatė, kad gali „išverkti” neėjimą į darželį…Gali būti, kad šį kartą (jeigu jis prisimins, kaip buvo pirmą kartą) bus dar sunkiau, nes ji jau eis žinodamas, kad gali išsireikalauti nebeiti… Aišku, gali būti, kad vaikui iš tiesų reikėjo dar pabūti namuose, ir jis dabar jau eis su džiaugsmu. Žodžiu, sunku spėti, kaip bus iš tiesų. Jūsų vietoje pasistengčiau nepriminti to pirmojo karto ir visai jo neakcentuoti – geriau kalbėti apie dabartį/ateitį, pasakoti, kad jo auklėtojos labai jo laukia… (Mortai po atostogų visada LABAI suveikia, kai pasakome, kad Mme. Isabelle jos LABAI pasiilgo, LABAI laukia ir sako: Kur mano Mortelė, aš taip jos pasiilgau!!!).
Kitas dalykas – paklauskite savęs nuoširdžiai, ar Jūsų vaikui tinka…Montessori metodas (kaip suprantu, žinote jo ypatumus)? Suprantu, kad gali būti skaudu – ypač po to, kai darželio pasirinkimas buvo toks sėkmingas su dukryte, tačiau… Vyro seserys lankė Valdorfo darželį ir aš kaip šiandien prisimenu kaip mudu su vyru kalbėjome, kad Augustas IŠPROTĖTŲ tame darželyje. Tiesiog visa ta tyla ir ramybė judriam ir be proto žingeidžiam berniukui…būtų tikrai sunku. Aš suprantu, kad yra ir Valdorfo, ir Montessori darželiuose individualizuojančių pedagogų, kurie ne vaiką prie sistemos, o sistemą vaikui pritaiko, bet tokių pedagogų nėra dauguma.
Be to, rašote, kad jaudinatės ir Jūs. Iš tiesų Jums tikrai reikėtų pasistengti nuraminti save. Žinau, kaip tai sunku (pati palikus klykiantį Vilhelmą eidavau į mašiną kelio pro ašaras nematydama), tačiau – jei jau apsisprendėte taip daryti – reikia sukapti visas jėga, visą tvirtybę ir „griebti jautį už ragų”. Jeigu iš tiesų darželyje nuostabios auklėtojos (kaip rašote), jeigu manote, kad Jūsų vaikui tinka Montessori metodas…tiesigo teks sukąsti dantis ir visiems kartu išgyventi tą adaptacijos periodą.
Dar prisiminiau, ką norėjau pasakyti – pabandykite vaiką palikti ne savo priežiūroje (o gal jau taip darėte)??? Ir ne tiems žmonėms, kuriems paprastai paliekate. Pavyzdžiui, kartą su vaiku susitikite su drauge, turinčia panašaus amžiaus vaiką, o kitą kartą…palikite vaiką jai (žinoma, ir anksto susitarus ir įspėjus, kad vaikui buvo sunku likti darželyje: ne dėl to, kad ji „pasiruoštų” klausyti vaiko rėkimo, bet todėl, kad ji pasiruoštų užimti vaiką taip, kad jam nereikėtų verkti…).
Tai, kad vaikas – kaip Jūs teigiate – su šeimos draugų vaikais bendrauja puikiai ir laukia susitikimo – byloja (mano spėjimu), kad vaikui tiesiog darželyje reikia adaptuotis, o jeigu adaptacija tame darželyje vyks itin lėtai…gali būti, kad netinka darželis….
Esu rašiusi straipsnių ciklą apie ruošimąsi į darželį (prieš pradedant vesti). Pasiskaitykite, gal rasite minčių, kurios padės:
Ir štai dar vienas straipsniukas apie vaiko nenorą skirtis su tėveliais.
Tokios būtų mano mintys po Jūsų komentaro…