Prieš savaitę gavau štai tokį laiškelį:

Si karta tokia situacija-kai sunui sueis du metukai, gims sese.Man darys cezari, beveik savaite nebusiu namie, tai bus musu pirmas issiskirimas.Renku informacija, kaip paruosti vaika-kol kas dauguma psichologu siulo tokiam mazam vaikui isvis nieko neaiskint, neva per mazas suprasti ir tesiog naujagimi pateikt kaip jau ivykusi fakta.Man tai per drastiska ir ziauru, taigi noreciau maziu kazkaip paruosti.Kol kas mes vartom „Motinos ir vaiko knyga”, ziurim i nescios moters nuotraukas ir as aiskinu-ziurek, tetos pilvukas toks pat didelis, kaip ir mamos, nes pilvuke gyvena leliukas.Nieko nesakau, kad gims, galesit zaist etc, nes turbut tai jam kol kas skambes abstrakciai, bet ta fakta, kad sese yra, sunus jau zino, nes neprasomas buciuoja pilva, kisa per bamba sausainius, masinytes, siaip saugo pilva-jokiu niuksu, nebent netycia.
Taigi, likus kokiam menesiui iki gimdymo, noreciau pradet zaist su vaikinu kazka panasaus i ligonine-gal imt koki meskina, „daryt jam operacija”, isimt is pilvo koki leliuka-meskiuka ir pasakot, kad vat ir mamytei taip isims sese-panasu recepta nuziurejau is „laimingu vaiku”knygos, tik ten mama ruose operacijai savo vaikus.Zaisdama pasakosiu, kad mane kelias dienas nebus namie, bet jis gales aplankyt, kada panorejes, ir t.t.
Ar gerai cia mes sugalvojom ar vis tik varau Dieva i medi?
Kaip jusu vaikai reagavo, kai gimdavo naujas seimos narys?Jei jums nesunku, gal galetumet atsakyt savo bloge-manau, si tema daugeliui mamu butu aktuali ir idomi

Atsiprašau, kad neatrašiau anksčiau – vaikams atostogos, tai visi namuose. O kai visi namuose, tai vis atsiranda kalnai neatidėliotinų reikalų reikaliukų!

Taigi. Jūsų klausimą suskirsčiau į keletą pagrindinių klausimų, į kuriuos atsakysiu.

1) Kaip paruošti vaiką kito vaiko gimimui?

2) Kaip paruošti Jūsų išvykimui/nebuvimui/operacijai?

3) Kaip reagavo mūsų vaikai?

1. Ar ruošti vaiką ar neruošti jo – net ne klausimas. Darote labai teisingai, įsiklausydama į savo vidinį balsą. Vaiką BŪTINA paruošti naujojo šeimos nario atkeliavimui. Kuo anksčiau pradėsite ruošti, kuo daugiauapie ką pakalbėsite – tuo bus lengviau, tuo mažiau nežinomųjų atsiras. Tai, kad gyvenimas pasikeis – faktas. Be jokių abejonių, vaikeliui gimus, jūs daugiau laiko skirsite naujagimiui. Tai yra normalu. Taip ir turi būti. Bet tą suprantame mes, suaugusieji, o vaiką reikia tam paruošti. Kuo mažiau vaikas pasiruošęs, tuo jam daugiau streso. Nenuostabu, kad visai neparuoštas ir prie minties nepratintas vyresnėlis gali net imti nekęsti niekuo nekalto mažylio – o tam „atitaisyti” reikės daug daugiau laiko ir pastangų, nei tiesiog visa tai iš anksto būti apkalbėjus.

Pradėkite kalbėtis su vaikeliu dar tol, kol laukiatės. Ir ne paskutiniais mėnesiais, o tada, kai jau visiems pasakote, kad laukiatės. Žinoma, kiekvienam vaikui turi būti paaiškinta pagal jo supratimo lygį: vienam užteks tik to,kad mamos pilvuke auga mažas vaikelis, o kitam galėsite paaiškinti ir tai, ką tai reiškia: kad mamai negalima sunkiai dirbti, daug kelti ir t.t. ir pan. Žiūrėkite į šį pokalbį iš tokio išeities taško: kuo anksčiau papasakosite vaikui apie ateinantį naująjį šeimos narį, tuo daugiau laiko jis turės „apsiprasti” su ta mintimi. Pavyzdžiui, mūsų Vilhelmui ir Mortai labai sunku buvo suprasti, kada jau ta sesė gims. Iškart tapo aišku, kai pasakėme, kad tada, kai pas mus atvažiuos Elena (Mortai), ir jie atostogaus pas senelius (Vilhelmui). Laikas – labai abstraktus ikimokyklinio amžiaus vaikams. Taigi stenkitės jį kiek įmanoma labiau konkretizuoti. Be to, kai atsakote į vaiko klausimus, stenkitės atsakyti labai paprastai. Kartais mums gali atrodyti, kad vaiko klausimas daug gilesnis, nei yra iš tiesų. Taigi – įsiklausykite į vaiko klausimą ir atsakykite būtent į jį. Klaidą daro ir tie tėvai, kurie sako, kad mažylis bus vaiko žaidimų draugas (kai užaugs). Tas „kai užaugs” – per daug abstraktu. Vaikas to tikėsis jau po kelių dienų, o taip juk nebus…vyresnėliui teks nusivilti. Kad taip nebūtų, pasakokite, koks BUS mažylis, aplankykite draugų, kurie turi tokio amžiaus mažylių. Ir neklauskite: „ar patinka?” (tarytum vaikas turėtų pasirinkimą, ir jei nepatiks, tai ir nebus mažylio). Geriau atkreipkite dėmesį kaip meiliai mažylis šypsosi, koks jis trapus, kaip jis…nieko nemoka (ir vyrenėlis galės būti išdidusis brolis, kuris viso to išmokys) ir pan.  Taip pat žiūrėkite nuotraukas, kai vyresnėlis buvo kūdikis, aptarkite jas; vartykite kartu motinos ir vaiko knygas (kaip šaunu, kad tai darote!), paprašykite, kad vyresnėlis padėtų jums susipakuoti daiktus į ligoninę (ypač mažyliui reikiamus daikčiukus), kai eisite į ultragarsą, nusiveskite ir dičkį kartu – tegul „pamato” mažylio rankutes, kojytes ir BŪTINAI tegul pamato, kaip mažylis laukia nesulaukia susitikimo su tokiu nuostabiu – TIESIOG NUOSTABIAUSIU PASAULYJE – broliu! Pakalbėkite ir apie tai, ar jam bus galima laikyti mažylį, ką jis TIKRAI GALĖS, o ką – tik su suaugusiuoju. Žodžiu, kuo daugiau aptarsite, tuo mažiau netikėtumų bus vyresnėliui. Per daug tikrai nebus.

Mažylei gimus, vyresnėliui leiskite kuo daugiau „dalyvauti”: tegul paduoda sauskelnes, drėgną servetėlę, tegul kalbina mažylę, tegul pabarškina barškutį, išmuiluoja rankytę. Žinoma, tai užims daugiau laiko, bet tuo pačiu ir dės vaikų draugystės pagrindus. VISADA pabrėžkite, kad sesės šypsena – broliui, sesė savo kalba „dėkoja” broliui, sako, kad jis – pats geriausias brolis ir t.t. ir pan.  Jeigu vaikas padėti nenori – neverskite. Tik vis kartokite, kad sesė šypsosi JAM.

Nepamirškite ir to, kad – gimus mažyliui – labai svarbus bus laikas, kurį leisite TIK su vyresnėliu. Geriau tegul būna indų aklnas kriauklėje ar rūbų krūva nešvarių skalbinių pintinėje, bet, mažyliui užmigus, geriau žaiskite su vyresnėliu. Aš tiesiog „kaifuodavau” dėliodama dėliones su Morta, žaisdama įvairius žaidimus TIK SU JA. Tikiuosi, kad ir jai tie žaidimai buvo tokie pat svarbūs kaip ir man…

Be to, gali būti, kad – net jei ir labai stengsitės – vaikas pyks ir bus suirzęs. Gal jam reikės dar daugiau dėmesio? VIena, ką tikrai patarčiau – staiga nepulti gailėtis ir atleisti visus taisyklių laužymus. Turite su vyresnėliu būti supratingi ir švelnūs, mylintys ir skiriantys jam laiko, tačiau jis turi pratintis, kad namuose pasikeitė situacija, ir jis…turi prie jos pratintis, o tai reiškia ir taisyklių laikymąsi. Juk jis – irgi šeimos dalis.

2. Operacija – kitas reikalas. Kadangi operacija ne vaikui, o jums, tai daug apie ją kalbėti nepatarčiau (Kai operacija laukia VAIKO, reikia apie ją kalbėti kuo daugiau ir kuo išsamiau negąsdinant vaiko, bet papasakojant jam viską, kas ir kaip bus). Tikrai geriau susitelkite į pasiruošimą mažylei (net kalbėdami apie operaciją), o ne į operaciją. Žinoma, pasakykite, kaip vaikelis gims ir kad po to mamytei paskaudės pilvą (na, juk ir jam skauda, kai užsigauna, ar ne?), ir ji negalės jo kelti. Aš tai vis parodydavau Mortai tvarstį ir sakydavau: man skauda, dar negaliu kelti, bet galiu tave pamyluoti ir – atsitūpus šalia – apsikabindavau ir myluodavau. Žinoma, nieko, kas po tvarsčiu, jai nerodžiau. O ji puikiai viską susiejo: pleistras – žaizda – skauda, ir buvo nepaprastai supratinga, kad aš negaliu jos kelti. Bet aš net nesakiau, kad man pjovė pilvą ir iš jo traukė sesę (tą sakėm berniukams, nes jiems jau buvo įdomu ir uždavė klausimą, kaip sesė gims?), nes Morta to dar neklausė. Jai sakėm, kad mama turi važiuoti į ligoninę, nes daktarai padės gimti sesei, o Morta išmiegos ir važiuos pas mamą ir sesę (vaikas nesupranta pasakymo „po dviejų dienų”, geriau sakyti, kai „du kartus išmiegosi” ir pan.) Kadangi ikimokyklinio amžiaus vaikai labai egocentriški, jiems nelabai rūpi, ką darys jums, jiems daug labiau rūpi, kur JIE bus ir ką JIE veiks, kai mama išvažiuos. Taigi apie tai ir kalbėkite. Kuo daugiau vaikai žinos, kaip viskas vyks, tuo bus paprasčiau. Jeigu vaikas žinos, kad – kai jau sesytei reikės gimti – jis važiuos pas močiutę, tai tam ir nesipriešins, net jei tai įvyks ir vidury nakties (arba bent jau tikrai mažiau priešinsis, nes tai jam nebus netikėta).  Be to, patariama kuo greičiau vaikui leisti aplankyti mamą su mažyliu. Mes nusprendėme, kad vaikai galės lankyti tada, kai aš normaliau jausiuos. Gimus Gertrūdai Morta atkeliavo jau kitą dieną. Kai gimė Morta, aplankyti atvažiavo tik Augustas, nes Vilhelmas labai jautrus ir žinojom, kad jis tiesiog neužmigs ir nepaprastai jaudinsis, jei pamatys mane su visom lašinėm. Su juo susitikau po 4 dienų namie. Tačiau mūsų Morta – realistė. Ji tik apžiūrėjo visus „laidus”, kyšančius iš manęs, pasakė: „aaaaa” ir ramiausiai toliau apžiūrinėjo sesę. Žodžiu, priklauso ir nuo vaiko. Be to, kai vaikas ateis pirmą kartą, pasistenkite, kad nebūtų kitų lankytojų, nes, deja, suaugę retai būna supratingi ir dažnai „nustumia” didįjį į šoną, užpuldami jus klausimais ir besigėrėdami mažyliu. O tai – labai svarbus metas vyresnėliui. Ir šeimai. Tai juk iš tiesų labai svarbus – pirmojo susitikimo – momentas. Jei jūs turėsite laiko apsikabinti su vyresnėliu, priglausti jį, pasakyti, kad: žiūrėk, kaip sesė džiaugiasi tave matydama – ji VISĄ DIENĄ tavęs laukė! Va, ir dovanų tau turi! (Gertrūda Mortai padovanojo jos išsvajotą – princesių – patalynę, kurios mes vis nenupirkdavome, tai Morta buvo ant sparnų, kokia ta sesė supratinga!) – tikrai pirmas blynas turėtų būti neblogas.

Visus didesnius pasikeitimus, kuriuos ruošiatės įgyvendinti, įgyvendinkite bent jau likus mėnesiui iki vaikelio gimimo. Tokius dalykus kaip vaiko perkraustymas iš lovelės į lovą (arba iš jūsų kambario į vaikų kambarį), atpratinimas nuo sauskelnių ir pan. atlikite GEROKAI iki vaiko gimimo arba jau po gimimo. Pavyzdžiui, Augustui buvo 1m10men, kai gimė Vilhelmas, todėl jo neiškėlėme nei iš savo kambario, nei atpratinome nuo sauskelnių. Jis atprato nuo sauskelnių per dvi savaites, kai jam buvo 2m2men, o išsikraustė iš mūsų miegamojo kartu su broliu, kai mažojo nebemaitinau (jam buvo 18mėn). Morta – kita vertus – sauskelnių atsisakė PATI vos ne metai iki Gertrūdos gimimo. Ir į kitą kambarį jau buvo išsikrausčiusi, tačiau, broliams išvažiavus atostogauti į Lietuvą, mes patys jai pasiūlėme „parsikraustyti” pas mus ir miegoti su MAMA. Tai jai išvis buvo nuostabu: ji juk nesuprato, kad aš miegu su Gertrūda, bet jos lova buvo pristumta iš tos pusės, kur miegu aš, ir aš jai galėdavau duoti ranką, paglostyti galvą… Žodžiu, dideli pasikeitimas turi įvykti arba dar likus bent jau mėnesiui iki mažylio gimimo arba palaukus bent jau mėnesį po mažylio gimimo.

3. Mūsų vaikai? Kai gimė Vilhelmas, Augustas buvo dar nedidukas (1m10mėn), tačiau broliu nepaprastai džiaugėsi ir dovanojo jam viską, ką pats turėjo brangiausio…Sunkiausias laikas buvo, kai Vilhelmas tapo „mobilus” ir pradėjo kėsintis į Augusto statomas pilis, į jo mėgiamus žaislus ir pan. Vienintelis būdas konfliktams spręsti buvo…visko turėti po du (bet juk VISADA tai – neįmanoma)! Dar dabar prisimenam su vyru kaip Vilhelmas ropoja į Augusto kambarį, o tas – atsistojęs tarpdury – rėkia: NEEEEEEEEEE!!!!!!!!! Ir juokinga, ir graudu… Kai gimė Morta, net neįsivaizdavau, kad gali būti taip paprasta: abu berniukai apipylė ją meile, o žaisdavo drauge. Kai Morta pradėjo žaisti, jai norėjosi…visai kitų žaidimų. Taigi mūsų mergaitė – net ir apsupta galybės berniukų žaidimų – „išsitraukdavo” jų į kampą nutėkštas lėles ir žaisdavo būtent su jomis. Kadangi Vilhelmas – švelnesnio būdo, tai – kai Augustas būdavo užsiėmęs – jis su malonumu žaisdavo su Morta. Beje, tas modelis išliko iki šios dienos. Visi trys jie žaidžia judrius žaidimus, Vilhelmas su Augustu: stalo žaidimus, LEGO, Magnetics, su kardais, Bionicle ir pan.; Vilhelmas su Morta: ligoninę, namus, zoo sodą ir pan. O Augustas ne tiek žaidžia su Morta, kiek skaito jai knygutę ar užsiima kita „globėjiška” veikla. Jeigu noriu, kad žaistų visi trys, dažniausiai žaidime dalyvauti turime bent vienas suaugusiųjų, nes Augustas su Morta jau labai skirtingų interesų ir gebėjimų, todėl reikia būti šalia ir derinti, kad vienam nebūtų itin nuobodu, o kitam – per sudėtinga. Kai gimė Gertrūda, Mortai vis pabrėždavome, kad Gertrūda džiaugiasi, jog Morta padeda, Gertrūda laukė, kol Morta atsibus, Gertrūda šypsosi Mortai. Be to, laisvalaikį skirdavau Mortai. Apsipratus namuose, Morta dvi savaites atostogavo pas mano tėvus – ten irgi gavo daug dėmesio. O po to jau viskas buvo savo vėžėse: žaidimai su broliais, sesės žavesys ja…Iš tiesų sunkiausia susitaikyti su „nukarūnavimu” pirmagimiui. Po to – vis lengviau;) Tik man dabar gaila, kad – gimus Vilhelmui – nežinojau tiek, kiek žinau dabar… Guodžiuosi bent tuo, kad nepadariau labai didelių klaidų ir daug kur instinktai buvo teisingi…