Jeigu būna tokių laiškų, kurie nuverčia mane nuo kėdės ir palieka be žado, tai tokį iš tiesų gavau šiandien. Skaičiau ir…kuo toliau, tuo labiau kaustė siaubas. Siaubas ne todėl, kad taip būna. Taip būna. Lietuvoje. Belgijoje. JAV. Visur visko atsitinka ir niekas nuo nieko nėra 100proc apsaugotas. Bet kai supranti, kad auklėtoja, apie kurią rašo žmogus, dirba…kad ji tikriausiai dirbs ir toliau, o tėvams už nugarų bus šnabždamasi, kad jie patys nežino, ko nori, kad jų vaikas toks ar anoks… O GAL NE??? Gal vis dėlto auklėtoją atleis? Gal vis dėlto laikas prabilti apie VISUS tokius atvejus garsiai, DAR GARSIAU, LABAI GARSIAI…kad garsas būtų toks didelis ir nuvilnytų per Lietuvą taip, kad daugiau nė vienam pseudo-pedagogui nekiltų nė mažiausias noras elgtis taip, kaip sau leidžia kai kurie, nes…jų mažos algos, jiems sunku ir t.t. ir pan. Silpna nuo tokių pasiteisinimų. Žodžiu, pamąstymai darželio tema…IR VĖL:

Šįryt gautas laiškas buvo toks:

Labas Austeja,
tavo blogas buvo didelis atradimas man, dabar praktiskai kiekviena diena esu tavo nebyli skaitytotoja. Randu labai daug geru minciu ivairiais klausimais. Tavo straipsniai ikvepia ir nuramina.
Pati auginu du berniukus. Vienam 3 metai, kitam 6 men. Taigi, susiduriau su problema vedant vyresnyji i darzeli. Kol ejom i lopselio grupe viskas buvo daugmaz gerai. Pastaruoju metu atejo nauju vaikuciu i musu grupe ir mums buvo pasiulyta eiti i darzeli. Na, kadangi atsiradus naujiems zyzliukams, musiskis irgi pradejo sunkiau pasilikti darzely, pradejo zysti, nesuprantamai kalbet ir t.t., tai pagalvojom, kad gal ir geriau butu iseiti i darzeline grupe. Taip ir padarem. Cia nuo pat pirmos dienos atsirado dideliu problemu. Musiskis vis dar „daro” i pampersa ir nelabai moka pats apsirengti(tuo labiau dabar ziema, pedkelnis, keliu sluoksniu drabuzeliai – problematiska). Aukletoju reakcija i sias problemas buvo katastrofiska. Jos pareiske, kad jam dar reikalinga atskira aukle. Jos nepadare nieko, kad vaikas lengviau integruotusi grupeje. Jau antra diena atejus i darza vaikai pasake: oooo ir vel sitas smirdzius atejo.. Trumpai tariant, nebuvo jis siltai priimtas. Ir manau, viskas prasideda nuo aukletoju. Na, tempem taip apie pusantro men. Situacija negereja. Is viso toks vaizdas, kad su juo nebendraujama, nieko nereikalaujama(darbeliu nedaro, nepiesia, kadangi ilgiau migdosi, veliau uzmiega, keliasi kada issimiega t.y. 17val. ir tada jau valgo atsalusi maista ir t.t.). Kai paklausem ar tai yra misrios grupes specifika, kad mazi vaikai nieko neskatinami daryti, ir prisijungia prie vyresniu tik kai patys uzsimano, gavom atsakyma, kad ir taip su juo yra daug dirbama(ko gero tureta omeny pampersai ir aprengimas) o popieriu ir piestuka paduoda visiems vaikams ir ji yra ne aukle o aukletoja(sita jau girdejom gal 20-aji karta) ir is viso jos darbo valandos jau pasibaigusios(buvo 5 min. po sesiu) ir jai niekas uz virsvalandzius nemoka.. Dabar tarp kitu piesineliu kabo tuscias lapas su musu vaiko vardu.
Siandien einam kalbetis su direktore. Tik nelabai zinau, ka cia dabar daryt. Ar bandyt kautis sitoj grupej(nors man aukletojos metodai pasibaisetini ir nemanau, kad ji pasikeis) ar grizti i lopseli, ar bandyti kita grupe ar netgi kita darzeli? Ir siaip idomu, gal mes per daug norim, kokios yra aukletojos pareigos ir ka vaikas privalo moketi, ir kuo tevai privalo pasirupint? Gal tu jau kazkur apie tai rasius? Tikrai nebezinau kaip elgtis… Akivaizdu, kad taip tempti daugiau negalima.
Busiu dekinga uz atsakyma

Atsakymą Jums bandžiau išskirstyti į keletą punktų:

a. Mišrios grupės specifika.Mišrioje grupėje labai svarbu individualizavimas (apie kurį dabar daug kalbama: t.y. vaikai veiklai daugiau grupuojami pagal gebėjimus, o ne pagal amžių. Be to, jeigu vaikui nėra noro daryti tai, ką daro viena grupė, gali jungtis prie kitos.). TAI JOKIU BŪDU NELEIDŽIA AUKLĖTOJAI DIRBTI SU VIENAIS IR NEDIRBTI SU KITAIS VAIKAIS. Apie mišrių grupių specifiką daugiau rašiau ir čia.

b. Trejų metų vaiko amžiaus ypatumai. Kadangi nemažai tėvų prašė „visko vienoje vietoje”, esu surinkusi nemažai informacijos apie tam tikro amžiaus vaikų ypatumus. Trimečio vaiko raida ir raidos ypatumai. Ypatingai siūlyčiau atkreipti dėmesį į pirmąjį patarimą. Darau prielaidą, kad auklėtoja nėra susipažinusi net su pačiais elementariausiais raidos ypatumais. Negi nelankė paskaitų? Jau nekalbu apie įgytą patirtį – juk tikriausiai ne pirmi metai dirba?

c. Pradedu eiti į darželį.Nors Jūsų mažylis jau ėjo į lopšelį, tačiau darželis – vėl nauja.  Kartą jau rašiau atsakymą mamytei panašia (pradėjimo eiti į darželį) tema: nuorodoje rasite atsakymą tai mamai ir nuorodas į keturių mano straipsnių ciklą (apie pradėjimą eiti į darželį).

d. Dėl auklėtojos darbo. Rudenį rašiau straipsnį apie tai, kokia turėtų būti tobula darželio auklėtoja. Šis straipsnis buvo išspausdintas „Mažylio” žurnale. Jeigu neklystu, tai lapkričio mėnesio numeryje (2008 metų), na, kažkada tuo metu. Šičia įdedu „žalią” straipsnio variantą, dar neredaguotą:

Tobula darželio auklėtoja: ar yra tokia ir ar gali tokia būti?

Manau, kad kiekvienam pedagogui, kuris turi pašaukimą, ateina diena, kai iš tiesų (ne tik teoriniame lygmenyje) supranti, kad tu gali paveikti daugybės žmonių gyvenimą…kad tu gauni į savo rankas molį, iš kurio gali nulipdyti pačius nuostabiausius kūrinius, kokius tik galima šiame pasaulyje įsivaizduoti.

Darželyje tai yra šventa tiesa – tu IŠ TIESŲ gauni molį: maži žmogučiai kasdien kelia į tave akis ir dažnai tampi jiems pačiu didžiausiu autoritetu. Nenuostabu, kad tėvai – tai žinodami (ar prisimindami iš savo vaikystės) – nori savo vaikui kuo „geresnės“ auklėtojos. O ar yra ta „tobula“ auklėtoja? Merė Popins, atrodytų, buvo tobula auklė (na, juk tai gali būti ir auklėtojos prototipas), bet ir Freken Bok Mažyliui galų gale visai patiko… Kiekviena šeima turi savo įsivaizdavimą, koks turėtų būti žmogus, kuriam patikės vaiko ugdymą visą dieną: vieni mano vienaip, kiti – kitaip.

Tačiau vis dėlto yra keletas universalių klausimų, į kuriuos atsakyti, manau, praverstų visiems tėvams:

1.

Ar mano vaikas gerai jaučiasi darželyje? Taip, viena-kita ašarėlė gal ir išbėga atsisveikinant (ypač vos pradėjus lankyti darželį), tačiau ar matosi, kad vaikui darželyje patinka? Ar jis su džiaugsmu pasakoja apie tai, kas darželyje vyksta? Kokį įspūdį pedagogas paliko jums? Labai dažnai daug ką galima pastebėti jau per pirmąjį susitikimą: juk „kalba“ ir pedagogo kūnas, ir jo balso intonacijos, daug ką galima spręsti apie jo asmenybę bei ar jis turi tą vadinamąją „vidinę šilumą“, kuri tokia svarbi dirbant su mažais vaikais. Tai tikrai yra svarbu, nes ikimokyklinukai atsiskleidžia tik tokioje aplinkoje, kurioje jaučiasi saugūs.
2.

Ar auklėtoja pripažįsta, kad jūsų vaikas (kaip ir kiekvienas) yra unikalus ir nepakartojamas? Ar auklėtoja supranta, kad jis turi savų poreikių? Ar stengiasi į juos atsižvelgti? Jeigu pedagogas sako, kad „kaip aš galiu individualizuoti ugdymą, juk grupėje – 24(25) vaikai!” – nieko gero. Kas sakė, kad bus lengva? Tačiau darbą dirbti reikia. Ir reikia jį dirbti gerai. Pedagogas yra tas žmogus, kuris turi įvertinti vaiko poreikius ir raidą. Galų gale, juk jis yra specialistas!
3.

Ar jaučiama tai, kad auklėtoja nori bendrauti, užmezti ryšį su tėvais? Ar galite pasakyti, kad iš tiesų yra darželio ir šeimos bendradarbiavimas? Geriausiuose darželiuose pedagogai nuolat bendradarbiauja su tėvais. Kodėl bendradarbiavimas būtinas? Ogi todėl, kad būtų stebima vaiko raida. Ir tikrai ne vien kognityvinė. Nepamirškime – darželyje (ir ypač lopšelyje) svarbiausia ne tai, kiek piešinių vaikas parneša namo, o tai, kaip optimizuojama jo fizinė, emocinė ir socialinė raida. Jai aptarti pedagogui reikėtų susitikti su tėvais bent jau kas trys-keturi mėnesiai. Blogiausiu atveju – bent porą kartų metuose. Jeigu jūsų vaiko pedagogas taip daro, vadinasi, stengiasi pažinti, įvertinti kiekvieną vaiką ir užmegzti bendradarbiavimo ryšį su šeima.
4.

Ar pedagogas sukuria aplinką, kurioje vaikai eksperimentuoja ir susipažįsta su pasauliu natūraliai, žaisdami, tarsi niekas nebūtų suplanuota (o iš tiesų tai planuota be galo daug!) ir vyksta spontaniškai? Juk visi žinome, kad vaikams pats geriausias darželis tas, kuriame yra SMAGU. Taigi pedagogas yra atsakingas už tai, kad vaikui būtų smagu, saugu ir gera. Tačiau vaikui gali būti smagu ir tai, kad jis turi draugų, su kuriais kiaurą dieną žaidžia „kepsus“. Pedagogas turi stebėti vaikus ir – semdamasis idėjų iš jų interesų – sukurti lavinančią, auklėjančią, ugdančią ir mokančią aplinką. Tai – sunkus, daug pastangų ir talento reikalaujantis darbas. Jeigu pastebėjote, kad vaikams susidomėjus, tarkim, liūtais, ant darželio sienų ima puikuotis liūtų piešiniai, ir vaikas pasakoja, kad liūtai – tai iš tiesų kaip didelės katės, neabejokite, kad jis pakliuvo į talentingo pedagogo rankas.
5.

Atkreipkite dėmesį į tai, kokia pati grupės aplinka. Pedagogas neturi bijoti tvarkytis ir neturi bijoti, kad vaikai kažką paims, išvers, sugriaus ir pan. Grupė – ta vieta, kur vaikas iš tiesų gali atsiskleisti. Taigi vaiko rankelės turi pasiekti ir dažus, ir pieštukus, ir popierių, ir knygeles, ir žirkles. Išsigandusiems tėvams (kaip gi taip – žirklės trimečių panosėje!) pedagogas paaiškins, kad žirklės – suapvalintais galais, o ir nuo pat pirmų dienų vaikas bus mokomas nešti tas žirkles ir dirbti su jomis taip, kad būtų saugu ir pan. Visos priemonės turi traukti mažylius ir skatinti jų kūrybingumą bei entuziazmą.

Kaip jau minėjau, ikimokyklinio amžiaus vaikas „sugeria“ kiekvieną iš pedagogo lūpų išgirstą žodį, jam tikrai labai svarbi auklėtojos nuomonė, nes ji – autoritetas. Taigi vaikystės pedagogo vaidmuo yra ir perduoti vertybes: kultūrines, žmogiškąsias. Tam, kad vertybės būtų kuo geriau įsisavintos, vaikas turi jausti, kad yra gerbiamas. Jeigu ikimokyklinkui pedagogas sakys, kad „berniukai neverkia“, jis užaugs manydamas, kad vyrams verkti nedera. Jei ikimokyklinukui pedagogas sakys, kad „mergaitės nesikarsto medžiais“, jis užaugs su nostalgija žvelgdmas į medžius. Gal ir nieko. Sakysite, mums daug ką sakė, o mes užaugom normaliais žmonėmis. Tačiau pagalvokite, kokiais žmonėmis jūs būtumėte galėję užaugti, jei pedagogas būtų ne gniuždęs, o puoselėjęs ir skatinęs jūsų potencialą…

Kuo turėtų išsiskirti tobulas pedagogas?

1.

Kantrybe. Mažiems vaikams (ir ne tik!) tenka daug ką kartoti dešimtimis, ne, šimtais kartų, kol jie pradeda elgtis taip, kaip mes norime, kol jie supranta, kodėl mes kalbame vienaip ar kitaip. Jei kaskart turėsite kantrybės atsitūpti prie vaiko ir – pažvelgęs jam į akis – pasakyti/pakartoti tai, ką, manote, turėtumėte – augs supratingesnė ir už savo poelgius atsakingesnė karta.
2.

Gražia gimtąja kalba. Nereikia tobulai parašyti Nacionalinio diktanto, kad būtumėte geras pedagogas. Bet parašyti jį gerai būtų visai neprošal. Ikimokykliniame amžiuje plečiasi vaiko žodynas, tobulėja jo kalba. Jei pedagogo kalba skurdi – mažai visą dieną tobulėja ir vaiko. Jeigu pedagogas nuolat sako: Mano grupėje vaikai serga vėjAAAAraupiais, nebijokite pataisyti, kad sakome vĖĖĖĖĖjaraupiai, o ne vėjAAAAAraupiai. Ir nesakome „aplamai“. Ir „bardakas“. Tiesiog jeigu galite pataisyti, pataisykite. Profesionalus žmogus ne įsižeis, o padėkos.
3.

Lankstumu. Yra puikių pedagogų, kurie planuoja savo veiklą ir labai stengiasi, tačiau pedagoginis darbas juos išsekina, nes jie…nelankstūs. Juk būna dienų, kai grupėje, atrodo, įsivyrauja chaosas. Nereikia bijoti keisti planų. Gal tokią dieną bus daug geriau sugulti ant kilimėlio ir kelias valandas skaityti pasakas bei jas diskutuoti, o ne bandyti įsiaudrinusius vaikus „priversti“ susikaupti?
4.

Pašaukimu. Visada kartojau ir kartosiu, kad nesuprantu, kodėl – stojant į seminariją – kalbama su būsimuoju studentu ir vertinama, ar jis turi pašaukimą, o su būsimuoju pedagogu….ne. Sakysite, švietimo masifikacija taip padarė ir jau seniai nebėra Mokytojo didžiają raide – tai tapo masine profesija. Taip. Tačiau vis dėlto reikia bent jau norėti mylėti vaikus, kad galėtum su jais dirbti.
5.

Nepakantumu blogam elgesiui. Nemanau, kad geras pedagogas yra tas, kuris reaguoja tik tada, kai vaikai mušasi ar kandžiojasi. Kiekviena diena darželyje turi būti išnaudojama vertybių skiepyjimui. Jeigu vaikai susimušė, reikia kalbėti apie tai, kaip jaučiasi nuskriaustasis. Jei vienas vaikas pasišaipė iš kito, stabdyti tai. Reikia stabdyti bet kokias – net pačias menkiausias – patyčių užuomazgas. Tačiau reikia gaudyti vaikus ne tada, kai jie blogai elgiasi, o tada, kai gerai. Jei nuolat giriami tie, kurie elgiasi gerai, netrukus grupėje įsivyrauja atmosfera, kurioje visi nori gerai elgtis.
6.

Domėjimusi vaiko gyvenimu už darželio sienų. Maži vaikai – ypač, jei jie atsipalaidavę – nuolat kalba. Vos įėję pro darželio duris jie jau pasakoja, kur buvo, su kuo buvo, ką veikė, ką mama pasakė ir pan. Jeigu pamato, kad auklėtoja klauso – džiaugsmui nėra ribų! Taigi jeigu Ryto Rato metu (arba bet kuriuo kitu pasirinktu metu) auklėtoja randa laiko paklausti kiekvieno vaiko, kaip jis praleido savaitgalį, ar pasveiko jo močiutė, ar nebesloguoja mažasis broliukas ir pan., vaikas ją gerbia ir myli daug labiau, nei tada, kai visi vaiko bandymai papasakoti yra pertraukiami fraze, kad dabar ne laikas…
7.

„Susigyvenimu“ su savo profesija. Dauguma darželio auklėtojų yra moterys, o daugumai moterų, kaip žinia, norisi būti moteriškomis, o su tuo siejami tam tikri išvaizdos atributai. Bet man visada kelia didžiulį įtarimą auklėtoja avinti aukšta pakulne bateliais, ilgais nagais, mini sijonu (na, netgi išvis su sijonu) ir t.t. Pati juokdavausi, kad – kai dirbau su darželinukais – negalėdavau net su pėdkelnėm eiti į darbą (keletą kartų vis dėlto teko dėl įvairių priežasčių), nes būdavo siaubingai nepatogu pakritus ant grindų skaityti knygą su mažyliu. Apie kokius ilgus nagus galima kalbėti, jei tu rankas plauni keliasdešimt kartų per dieną: dažai, klijuoji, valai stalus, atraišioji užsimazgiojusius batų raištelius, valai nosiukus ir ašaras ir t.t. ir pan. Taigi man susigyvenimas su savo profesija reiškė, kad…į darbą eini bateliais žema pakulne, džinsais (nes kitos kelnės apsivelia pūkeliais nuo kilimo, kuriuos labai sunku vėliau nurinkti; prilimpa plastilino; praeidami vaikai flomasteriu „nupiešia“ riebų dryžį; apsitaškai guašu (arba aptaško, žinoma, netyčia)), nes jie lengviausiai išsiplauna ir neatrodo siaubingai, kai tu per dieną keliasdešimt kartų pritūpi ant kelių ar sėdi turkiškai bei marškinėliais ar klasikiniu megztuku. Tiesiog susitaikai su tuo, kad tai tarsi tavo uniforma, nes tavo tikslas – ne atrodyti kaip mokytoja „iš paveikslėlio“, o iš tiesų dirbti su vaikais.

Nuoseklumu. Jei jau yra taisyklės, tai mes jų laikomės. Jei jau pasakė vienaip ar kitaip, tai taip ir bus. Vaikams reikia rutinos, reikia nuspėjamumo: tada jie jaučiasi saugūs, žinantys kas, kada, už ką ir kaip. Ir nereikia būti super duper griežtu, kad vaikas suprastų, jog jūs visada laikotės savo žodžio. Tiesiog jo reikia laikytis. Vaikas, kuris žino, kad už jo elgesį yra pasėkmės – elgsis atitinkamai. Vaikas, kuris žino, kad pedagogas vieną kartą elgiasi vienaip, o kitą – kitaip…net nebežino, koks yra tinkamas elgesys, jo sistema tarsi sugriūva. Ir nereikia bijoti būti nepopuliariu. Net maži vaikai labiau mėgsta tuos pedagogus, kurie yra griežti, bet teisingi, o ne tuos, kurie tiesiog labai nori patikti.

Nei amžius, nei patirtis, nei lankytų seminarų skaičius nėra tokie svarbūs kaip gali atrodyti. Išsilavinimas – taip. Tačiau ir tai priklauso nuo žmogaus. Kaip sakant, motyvuotas žmogus gali geresnį išsilavinimą įgyti viešojoje bibliotekoje, nei nemotyvuotas žmogus prestižiniame universitete. Tačiau netgi jeigu jūsų vaiką ugdantis pedagogas, atrodys, turi visas šias savybes, o visvien yra „kažkas ne taip“…gali būti, kad tiesiog…nesutampa charakteriai. Manau, kad tai – labai labai reti atvejai, tačiau pasitaiko. Būna, kad, atrodo, labai stengiesi, tačiau visvien nepavyksta: ir vienai pusei, ir kitai. Tokiu atveju geriausia keisti grupę arba ugdymo įstaigą.

„Tobulas“ ar „geras“?

Ir vis dėlto…abejoju, kad yra tobulas pedagogas. Bet tikrai yra geras. Ir jų – nemažai. Geras pedagogas galės ir prisitaikyti, ir susitaikyti su vaikais jų tėvais. Juk ugdymo įstaiga – bendruomenė, o bendruomenėje svarbu geranoriškumas, pastangos ir darbas drauge. Jei tai yra – įveikiami ir patys didžiausi sunkumai.

Žiūrėdami atgal, beveik visi juk galime prisiminti auklėtoją, kuri(s) mums patiko. Ar jis buvo tobulas? Tikriausiai ne. Tačiau jis buvo tobulas mums. Dėl to jį mėgom. Dėl to jis buvo autoritetas. Tai buvo žmogus, kurio bendrijoje jautėmės saugūs, laukiami, kuris švelniai nušluostydavo ašaras, apkabindavo, kai reikėdavo ir išmokė atskirti tai, kas gera, o kas – bloga. Jeigu prisimenate tokį pedagogą, neabejoju, kad žinote, kas vis dėlto buvo svarbiausia – tai, kad jis mylėjo. Mylėjo vaikus, savo profesiją ir tą šilumą spinduliavo ir „geromis“ dienomis, ir „blogomis“. Nuo to tikriausiai ir reikėtų pradėti.

Tokie būtų mano TEORINIAI pastebėjimai. O dabar – kaip žmogaus, mamos…Žinote, aš būčiau tą dieną, kai vaikai pasakė (o auklėtojos nesureagavo), kad „ooo, smirdžius atėjo” susirinkusi visus vaiko daiktus ir…išėjusi. Iš tiesų. Net neabejoju, kad tą patį būtų padaręs ir mano vyras (beje, mes su juo apie tai kalbėjome per pietus…abu tiesiog patikėti negalėjome tuo, ką Jūs parašėte). Kodėl taip tvirtai tą sakau? Ogi todėl, kad dėl šimtą kartų mažesnės priežasties atsiėmėme vaiką iš darželio (nors brolio auklėtoja tame pačiame darželyje ir patiko), nes tiesiog supratau, kad kalbu su …siena. Aišku, mūsų padėtis buvo dėkinga ta prasme, kad galėjome vaiką pervesti į kitą darželį-mokyklą (kurioje tuo metu dirbau aš) ir – nors nuo to stipriai nukentėjo mūsų šeimos finansai – bet tikrai iki šios dienos be galo džiaugiamės, kad priėmėme būtent tokį sprendimą: ikimokyklinis amžius ir tai, kas vyksta tais metais, yra nepaprastai svarbu…visam likusiam gyvenimui, todėl mes iš tiesų nenorėjome rizikuoti, kad „gal viskas bus gerai”.

Ir ne tik būtume išėję. Būtume dar ir skundą parašę. Ir visur, kur tik galima. Ir nesvarbu, kad galbūt niekas nepasikeistų ir būtų tik palinguota galvomis, kad TIEMS tai jau VISUR negerai… (patikėkite, esu ne kartą girdėjusi tokį „epitetą” savo adresu), bet bent jau pagal savo išgales siektumėme teisingumo.

Aš tiesiog viliuosi…tikiuosi…kad bendromis jėgomis galime keisti situaciją Lietuvos darželiuose ir…vieną dieną juose dirbs, na, kad ir ne tobuli, bet bent jau geri ir labai geri pedagogai (gink Dieve, nesakau, kad dabar esantys yra neprofesionalūs. Yra LABAI DAUG profesionalių, turinčių pašaukimą, mylinčių vaikus ir iš tiesų dirbančių…Sakau tik tai, kad, DEJA, yra daug – PER DAUG – tokių, kurie dirba darželiuose, nors neturėtų). Nes mūsų vaikai to verti. Nes to verta Lietuva. Nes, galų gale, už mano mokesčius yra ruošiami pedagogai, kuriems  po to patikiu brangiausia, ką turiu.