Amžina XXI amžiaus tėvų ir pedagogų diskusija: kiek ir ko turi lankyti vaikas? Anksčiau vaikai nebuvo taip branginami: pagimdydavo mama, ir vaikas augdavo. Dabar vaikas yra auginamas. O tėvai nori auginti kuo geriau, kuo kokybiškiau. Ir, atrodo, niekaip nebeišsiverčiam be tų, kurie padėtų mums juos auginti. Apie būrelius jau esu rašiusi ir čia: kiek būrelių (ir kokius) lanko jūsų vaikai?. Man atrodo, kad ir daugiau rašiau, bet dabar nebeprisimenu. Ir neabejoju, kad ir mano nuomonė yra pasikeitusi.

Vienu metu gavau nemažai klausimų dėl užklasinės veiklos. Kaip tik tada mąsčiau, ką turi lankyti ir mūsų vaikai. Pradėjau daugiau skaityti, domėtis, nes mačiau, kad ir mūsų vaikai kartais pradeda sakyti (tuo metu lankė labai nemažai būrelių), kad jie tiesiog nori…žaisti. Daug minčių sukėlė Carl Honore knyga „Under Pressure: Rescuing Our Children from the Culture of Hyper-Parenting”. (Aš jau minėjau, kad negaliu praeiti pro knygynus anglakalbėse valstybėse, ar ne? 🙂 Tai vat šią knygą įsigijau Airijoje). Daug ką – apie ką jau buvau pradėjusi mąstyti ir rinkti įrodymus – patvirtino. Iš viso to gimė ir ilgas straipsnis-atsakymas šiai ir kitoms mamoms, kurios klausia apie būrelius.

Dėl papildomo ugdymo: mano vaikai nuo 6mėn. lanko mokyklėle X, kur yra visokios įvairios veiklos, priklausomai nuo amžiaus.  Bet didžioji (6m) nelabai rodo entuziazmo ten eiti, nors aplinka tokia sava, pažįstama, ten daug įvairios veiklos, statomi spektakliukai, ruošiamos šventės, vasarą stovyklėlės…bet ir šiandien, turime po vasaros eiti pirmą kartą- o ji man: kaip nenoriu į mokyklėlę…ir pernai, būdavo, kad įkalbinėju važiuoti į mokyklėlę. O aš taip noriu, kad jį norėtų… Pernai lankė mokyklėlę, gimnastiką (labai norėjau dėl kojyčių) ir pianiną (mūsų mokyklėlės vadovės privačios pamokėlės), tai šiemet gimnastikos nenori nei už ką….į pianiną, jaučiu, eina tik nenorėdama pykdyti manęs…o dabar dar ir į mokyklėlę nelabai nori 🙁  Ką daryti? ar leisti blaškytis iš vieno būrelio į kitą…ar leisti nieko neveikti…tiesiog tiek metų kai lanko, gaila būtų, kad mes, nieko neveiks…. Jei turėsit laisvą minutę- patarkit.  Iš anksto- DĖKUI!

Vaikai ir būreliai – kada jau gana?

Lietuvoje vis daugiau šeimų gyvena tokiomis sąlygomis apie kurias pagalvojus vos prasidėjus Nepriklausomybei manei, kad tai – Rojus Žemėje, tačiau, deja, tuo Rojumi žmonės neturi kada pasidžiaugti. Jų tvarkaraščiai užpildyti iki negalėjimo: darbas, kiti įsipareigojimai, galų gale, draugai ir giminės. Jau net pradinukai įsiveda priminimus į savo mobiliuosius telefonus, nes mažos galvelės nebeaprėpia visko, ką jiems reikia padaryti. Tėvai didžiuojasi – savo vaikui duosiu visa tai, ko pats neturėjau. Tačiau ar tikrai vaikui to reikia?

Neseniai teko skaityti knygą, kurioje aprašomas Niujorko priemiestis Ridžvudas (Ridgewood), kurio gyventojai – Menheteno (Manhattan) darbuotojai ir, atrodo, turi viską, ką galima užsimanyti, tačiau visai neseniai – išvargę nuo perkrautų tvarkaraščių – bendruomenės gyventojai pradėjo kampaniją: Pasiruošt, dėmesio…atsipalaiduot! Tikslas – leisti vaikams atsiplėšti nuo dienotvarkės, leisti jiems ilsėtis, žaisti…tiesiog NIEKO neveikti, kad visa šeima galėtų pabūti kartu…ne tik važiuodama automobiliu iš vieno būrelio į kitą. Taigi Vakaruose jau susirūpinta, kad daug viduriniosios klasės atstovų šeimų vaikų…tiesiog yra perkrauti būreliais ir užklasine veikla. O kaip Lietuvoje? Lietuvoje pastebimos tos pačios tendencijos.

Prisipažinkite, juk ir jūs pažįstate mažylį, kuris – vos grįžęs iš mokyklos – lekia į treniruotę, vietoj pietų valgo užkandžius (nes kitaip nespėtų iš vieno būrelio į kitą), grįžęs ruošia pamokas ir krenta į lovą it negyvas. Arba priešmokyklinukas, kuris lanko visus būrelius darželyje, dar tėvai samdo privatų instrumento mokytoją, o šeštadieniais veža vaiką į šeštadieninę mokyklą, kurioje vaikas mokosi užsienio kalbos. Galbūt jūsų vaikas vienas tokių? Kaip atrasti pusiausvyrą? Ir iš tiesų – kas geriau vaikui? Gal vaikas, kurio visos dienos suplanuotos, praranda vaikystę?

Mano kartos žmonės turėjo „kiemo“ draugų. Ar turi jų XXI amžiaus vaikai? Ar turi laiko tiesiog žaisti su šuniuku ir stebėti žuvytes akvariume? Žinoma, keičiasi ir šeimos bei kaimynystės struktūra: vaikai lanko darželius ir mokyklas nebebūtinai tuos, kurie yra arčiausiai namų, vaikus reikia vežti arba lydėti. Dažniausiai dirba abu tėvai, vadinasi, jeigu jie nori, kad vaikas būtų su suaugusiaisiais didžią dienos dalį, reikia jį užrašyti į kuo daugiau būrelių.

Tačiau nepulkime ir į kraštutinumą – vaikui veiklos reikia. Bėda ta, kad retas vaikas žino, kada jau būna gana. Vienam, atrodo, ir kasdieninis būrelių ritmas nė motais, o štai kitas ir nuo kelių dar nepradėjęs mokyklos jau buna pervargęs ir perdegęs. Kartais sunku suprasti, kur baigiasi ta riba tarp to, ko nori tėvai ir ko nori vaikas, nes – ypač ikimokyklinukai – retai priešinasi tėvams, tiesiog daro tai, ką „reikia“. Todėl jūsų – tėvų – pareiga yra nuspręsti, kada reikia pasakyti: viskas, užtenka. Vaiko tvarkaraštis turi būti toks, kad tiktų ir vaikui, ir jums. Taip, taip – jums. Jeigu jums atrodo, kad vos spėjate, tai įsivaizduokite kaip jaučiasi jūsų vaikas (vaikai).

Be to, atsižvelkite į vaiko norus. Jei vaikas dega aistra daryti viena ar kita, paprastai nuo to nepavargsta. Tačiau jeigu ta aistra dega tėvai – jau visai kita istorija. Jeigu jūs visada norėjote mokėti groti pianinu, tačiau jūsų tėvai nesuteikė galimybės, tikrai nereiškia, kad tokia aistra dega ir jūsų vaikas.

Tarkime, ir vaikas nori lankyti vieną ar kitą būrelį, ir jūs tam pritariate. Visų pirma, atsižvelkite į tai, ar JŪS  – tėvai – galėsite tam skirti laiko ir dėmesio. Taip, būrelį lankys vaikas, tačiau juk būrelio lankymas nesibaigia vaiko ten nuvedimu. Tam tikra prasme būrelį lankysite ir jūs: juk ir nuvesti reikia pasiryžti,  ir apsispręsti reguliariai lankyti. Jeigu lankysite nereguliariai, nesiugdys tie gebėjimai, dėl kurių apsisprendėte lankyti būrelį, be to, vaikui nesiformuos nuostata, kad darbą pradėjus reikia baigti. Žodžiu, nieko gero. Taigi (1) – ar užteks ryžto?(2) – ar užteks sveikatos?

Pervargę tėvai – tikriausiai man pritarsite – nėra patys puikiausi tėvai. Jeigu aš pavargus, jeigu alkana…lengvai susierzinu, esu linkus supykti dėl menknieko ir…tas stresas tuoj pat persiduoda ir vaikams. Iš pradžių atrodo, kad vienas kitas būrelis tikrai nepareikalaus TIEK daug energijos, tačiau būdavo dienų, kai, atrodė, galva sprogs lekiant iš vieno renginio į kitą ir bandant prisiminti, ko kur reikia. O jeigu vaikas ne vienas? Ne du? Žinoma, tėvai irgi yra du, tačiau juk jie gyvena ir savo – ne tik vaikų – gyvenimą.

Pagrindinė taisyklė – būreliai turi džiuginti. Ir jus, ir vaikus. Jūs turite laukti vaiko pasirodymų, turite netrepsėti iš nekantrumo už durų, nes jau reikia lėkti kitur. Būreliai turi turtinti ir spalvinti gyvenimą, o ne jį užgožti. Kai Vilhelmas Belgijoje išeidavo iš dailės visas švytintis nešinas vis nauju darbeliu, o Augustas net springdamas pasakodavo, kaip jam sekėsi šachmatų treniruotėje, suprantu, kad labai norėjau, jog jie šiuos būrelius lankytų, tačiau taip pat suprantu ir KODĖL – nes aš turėjau laiko ir pakalbėti su būrelio vadove, ir pasigrožėti jau pakabintais darbeliais, o vakare vyras galėdavo sužaisti vieną partiją su Augustu prieš vakarienę. Dabar yra kitaip. Dabar džiaugiuosi, kad berniukai lanko baseiną, o Morta – baseiną + gimnastiką (na, toks pajudėjimas). Daugiau – niekaip. Mano tėvai padovanojo Mortai baletą (per gimtadienį), sakė, kad visus šiuos metus sponsoriaus, bet aš tiesiog fiziškai negaliu jos ten nuvežti, nes tai – pats laikas, kai turiu būti Vaikystės Sode. Bent jau dabar. Todėl vertimasis per galvą, kai aš vežčiau vėluodama ir/arba suirzusi, man nepriimtinas. O ir vaikams kol kas dar visko per daug. Tiesiog. Jie tik tik pradeda apsiprasti, kur ir kaip mes gyvename Lietuvoje. Lengva nėra. Būreliai – tik pasunkintų.

Taigi natūraliai pereiname prie to, kad labai svarbu – protingas tvarkaraštis. Siūlyčiau prieš mokslo metų pradžią susėsti ir visa šeima aptarti, kas yra protinga būtent jūsų šeimai. Galbūt nuspręsite, kad kiekvienas vaikas gali pasirinkti po vieną-du būrelius. Galbūt nuspręsite, kad gali pasirinkti vieną, o kitą lankys abu vaikai drauge ir pan. Atsižvelkite į tai:

– Kiek turite vaikų

– Kiek tėvų (ar vienas, ar abu, o gal padės seneliai?) galės dalyvauti ir prisidėti prie vaiko užklasinės veiklos

– Kiek laiko „suvalgys“ būrelis (jei tai, pav, plaukimas, nepamirškite, kad reikės nueiti anksčiau, persirengti, po to išsidžiovinti plaukus…o kur dar kelionės laikas – visa tai turite būti apgalvoję)

Kai atsakysite sau į šiuos klausimus, susidarysite bendrą vaizdą, kiek iš jūsų laiko ir pastangų reikalaus vaikų užklasinė veikla – pagal tai galėsite susidaryti tvarkaraštį. Jei matote, kad vaikui (ir jums) gali būti per sunku, problemą spręskite dar iki tol, kol jus užvaldys stresas. Tyrimai rodo, kad, deja, vis daugiau ikimokyklinukų išgyvena stresą ir net suserga depresija. Žinoma, kai kada stresas yra neišvengiamas (kai keičiasi įprasta situacija, pavyzdžiui, vaikas pradeda eiti į darželį; kai skiriasi ar suserga tėvai ir pan), tačiau iš esmės kasdienybėje vaikas neturėtų išgyventi streso. Jeigu vaikas  nuolat girdi: „paskubėk“, „jau užteks“, „lekiam“, „vėl vėluosim“…jis negali atsipalaiduoti, negali gyventi visaverčio gyvenimo, jam pradeda atrodyti, kad – kad ir ką darytų – niekada nebus gana. O tada – vienas žingsnis iki elgesio ir emocinių problemų. Be to, vaikai, išgyvenantys stresą, pradeda ir blogiau mokytis, nes negali susikaupti ir nemoka atsipalaiduoti.

Taigi…pasiruošt, dėmesio ir…atsipalaiduot!

Skaitant literatūrą apie tai, ko labiausiai reikia vaikams, deja, niekur neminima būrelių gausa. Taip, išsilavinimas minimas beveik visur, tačiau bene svarbiausia – ar tėvai įsitraukę į tą vaiko lavinimą? Ir beveik visi tyrimai susiveda į tai, kad vaikams…labiausiai reikia tėvų ir jų dėmesio. Dar nėra įrodyta, kas vaikui naudingiau: ar kamuolio spardymas su tėte savo namo kieme, ar organizuotas žaidimas, kur vaiką treniruoja profesionalus treneris? Įdomu, kokie būtų rezultatai? Drįstu spėti, kad laimingesnis jaučiasi tas vaikas, kurio tėtė randa laiko spardyti kamuolį drauge, drauge voliotis žolėje ir kalbėtis…apie viską ir apie nieką. Ką bekalbėti apie talentingus vaikus, kurie, atrodo, visai nebeturi vaikystės – treniruotė seka treniruotę, būrelis – būrelį. Beje, kartą vyrui žmogus tikrai galintis šį bei tą pasakyti apie sportą sakė, kad mažiems vaikams išvis nereiktų profesionaliai sportuoti, nes gali būti daugiau žalos, nei naudos. Tačiau tėvams atrodo, kad profesionalai daug geriau pasirūpins vaiku, nei jie. Ir jie yra teisūs. Tam tikra prasme. Juk mes jau patikime profesionalams vaiką visą dieną: darželyje (mokykloje) jie mokosi dailės, šokio, sportuoja ir pan. Tačiau ne ką mažiau svarbu gyvenime ir žaidimas/gyvenimiškos patirties sėmimasis su tėvais, broliais/seserimis, giminaičiais bei draugais. Broliai turi ne tik susitikti tarpduryje, bet ir užsiimti bendra veikla, padėti tėvams namuose, galų gale kartu pavakarieniauti. Atlikta begalė tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad šeimose, kurios nuolat kartu vakarieniauja, auga sveikesni emociškai ir geriau besimokantys vaikai. Šeimose, kuriose žmonės susitinka retai, kuriose nėra emocinio ryšio tarp brolių/seserų bei vaikų/tėvų, auga agresyvesni, linkę į depresiją, ankstyvus lytinius santykius, narkotinių medžiagų vartojimą ir net savižudybę vaikai. Ir viso to užuomazgos prasideda dar darželyje. Taigi:

– Įsitikinkite, kad šeimai užteks laiko

– Įsitikinkite, kad vaikas turės laisvo laiko, kurį galės leisti su draugais

– Kartu su vaiku rinkitės būrelius, kurie tikrai praturtins laisvalaikį, o ne tiesiog jį užpildys

– Vasara – laikas be būrelių. Tegul vaikas ramiai lanko darželį, o mokinukas tevažiuoja į stovyklą, į sodybą, pas močiutę į kaimą. Tegul atsižaidžia ir ilsisi nuo tvarkos ir rutinos, kuri tęsiasi ištisus metus.

Geriausia – auksinis viduriukas. JUMS. Žinoma, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad vaikams būrelių nereikia. Jie tikrai yra svarbūs ir tikrai gali praturtinti vaiko pasaulį.

ŠIEK TIEK PAGAL AMŽIŲ:

– darželinukas : dar tik mokosi bendrauti su kitais ir pratinasi prie taisyklių. Taigi jo veikla (be darželio) turi būti labai paprasta ir be jokių rūpesčių. Puikiausiai užteks, jei kažkur jį nusivesite kartą-du savaitėje. Paprastai mažiukams tinkamiausios ir labiausiai patinkančios būna muzikos ir dailės programos.

– pirmokas: Jam užtenka vieno-dviejų būrelių. Be to, nepamirškite, kad jam dar labai svarbu žaisti. Nepradėkite lankyti būrelio, kur vaikui reikės rungtyniauti su kitais – jam dar per anksti nuolat susidurti su laimėjimais/pralaimėjimais. Po mokyklos pirmokui geriausia yra atsipalaiduoti ir išlieti susikaupusią energiją.

– antrokas: Šio amžiaus vaikas jau gali pasakyti, kas jam patinka, o kas – ne. Jeigu matote, kad vaikas yra imlus vienai ar kitai veiklai, galite padėti pasirinkti. Šiais metais galima ir pradėti mokytis groti instrumentu – jau vaikas moka sutelkti dėmesį ir gali pasiryžti mokytis. Nepamirškite, kad vaikui vis dar reikia nemažai laisvalaikio, kurio metu jis galėtų daryti tai, ką nori.

– trečiokas. Šiais metais į „pirmą planą“ iškyla draugai. Šio amžiaus vaikui jau puikiai galima žaisti komandinius žaidimus. Jeigu nori, paskatinkite ir piešti arba šokti. Tegul vaikas gilinasi į tai, kas jam patinka. Tačiau nepamirškite ir to, kad šiek tiek laiko turi būti skirta ir šeimai bei įsipareigojimams joje.

– ketvirtokas. Šio amžiaus vaikas jau labai aiškiai gali pasakyti, kas jam patinka, o kas – ne. Geriausia jam užsiimti tokia veikla, kuri didins jo pasitikėjimą savimi. Tai ypač padės, jei jis jaus bendraamžių spaudimą. Ir – nepamirškite – vaikas vis daugiau laiko turi skirti namų darbams, todėl turite į tai atsižvelgti planuodami ir jo užklasinę veiklą. Taigi – įsiklausykite į vaiką. Jeigu jis kažką pamini kartą ar du – vargu, ar tai verta dėmesio. Jei matote, kad yra susidomėjimas, pasvarstykite, kodėl jis kilo: gal tik dėl to, kad draugas lanko tokį būrelį? O gal pamatė ir…apsvaigo? Jeigu pritariate, pagalvokite, ar vaikas jau pakankamo amžiaus užsiimti ta veikla, ar bus daugiau naudos…ar bėdos.

Kai kurie vaikai patys sunkiai apsisprendžia – už tokius galite nuspręsti ir jūs: jeigu vaikas nenustygsta vietoje, tikriausiai jam pravers plaukimo ir/ar kovos menų treniruotės; jei vaikas svajoklis – paklauskite, ar nenorėtų piešti? Jeigu vaikas vienas iš tų, kurie nori visko, sudarykite prioritetų sąrašą. Nuo pat mažens mokykite vaiką, kad – kažką pradėjus – reikia baigti. Todėl tarkitės, kad bent jau mokslo metus būrelį atlankyti reikėtų. O galbūt per vasarą vaikas apsispręs jį lankyti ir toliau? Žinoma, yra ir tokių vaikų, kurie nieko nenori. Nestumkite per stipriai. Kai kurie vaikai tiesiog yra vienišiai. Tačiau ir nenuleiskite rankų. Karts nuo karto pasiūlykite šį bei tą – gal vaikas atras tai, kas jam patinka.

Pabaigti norėčiau filosofine mintimi: atsigręžkime į istoriją. Pažvelkime į bet kokį žmogų, kurį pavadintumėme sektinu lyderiu…dažniausiai toks žmogus lankė būrelį (nebūtinai tiesiogine prasme). Ir ne vieną. Ir domėjosi. Daug kuo. Užklasinė veikla atveria naujus horizontus, naujus pasaulius, jos dėka įgyjame gebėjimus, kurių nesuteikia niekur kitur ir kurie mus lydės visą gyvenimą…apdovanodami neįkainojama patirtimi ir prisiminimais. Tik nepapulkite į spąstus galvodami, kad vaikai gali viską. Visko negali niekas. Bet kažką gali visi.

Čia – dar viena nuomonė (su kuria, kaip matote, nesutinku iki galo, bet tiesos – turiu pripažinti – yra).

O KĄ MANOTE JŪS?