Prieš keletą savaičių  gavau laišką iš Giedrės Čiužaitės, Lietuvos radijo žurnalistės, vedančios laidą „Pažinimo vartai”, kuri nuo šio rugsėjo skirta švietimo temoms. Taigi Giedrė pakvietė mane dalyvauti laidoje apie vertinimą: diskusijai, iki kokio amžiaus vaikus galima vertinti „piešinėliais“; apie tai, kodėl aukštajame moksle irgi labai svarbus pažymys; apie lenktyniavimą dėl pažymio; kaip tėvai turėtų domėtis vaiko pasiekimais; kodėl Lietuvoje taip svarbu, „kiek gavai” ir pan.

Susitarėme kalbėti telefonu. Ir, žinote, ką? Labai jaudinausi. Nors esu ir kalbėjusi, ir vertėjavusi „gyvai”, tačiau iš tiesų nesu pratusi „gyvai” kalbėti. Neabejoju, kad šis interviu – puiki praktika ir patirtis! Be to, buvo iš tiesų įdomu prieš interviu daugiau apie tai pasidomėti (perskaičiau visus naujausius dokumentus) ir „išgryninti”? Todėl, kad – nors ir turiu savo nuomonę – nebūtinai ją apgalvoji ir nebūtinai pagalvoji, KODĖL ji vienokia ar kitokia. Tokios situacijos priverčia susimąstyti: o kodėl mano nuomonė yra BŪTENT TOKIA???

Gabrielius interneto platybėse rado šios laidos įrašą: Pažinimo vartai. Vertinimas.