Prieš dvejus metus ir keturis mėnesius atėjau į verslo pasaulį. Atėjau, nes norėjau pakeisti Lietuvos švietimą. Ir vis dar tebenoriu 🙂 Ir, teisybę pasakius, supratau, kad ir 300 vaikų (tiek jau lanko Vaikystės Sodą) nėra daug 🙂 Kodėl? Todėl, kad vis dar yra norinčių ateiti! Ir taip, gal pas mus nenuvaloma nosis tą pačią akimirką kai ji išbėga, o kriauklė po vaikų kūrybinio polėkio ateljė nėra išplaunama iškart, bet mes tam ir esame, kad padėtumėme suprasti, kad NE TAI YRA ESMĖ! Vaikų ugdymas yra mano tikslas, mano aistra, mano hobis ir mano stiprybė. Hence, aš būtent tai ir dariau, darau ir darysiu kol kiti valys nosis:)

Atėjau vedama noro pakeisti švietimą, o Vaikystės Sodas gauna verslo apdovanojimus (gražiausio pavadinimo, sąmoningos (ekologiškai) įmonės). Šiandien apdovanojimą gavau ir aš. Kaip rašoma straipsnyje: „Nominacijoje „Versli ir sėkminga“ apdovanojimas atiteko edukologei, keturių vaikų mamai ir 5 vaikų darželių vadovei Austėjai Landsbergienei už sėkmingą viešosios įstaigos „Vaikystės sodas“ veiklą. Ši įstaiga ypatinga tuo, jog joje įgyvendinama autorinė Kontekstinio ugdymo programa, o tai leidžia vaikams pažinti visuomenę ir jos pokyčius bei tobulėti kartu su aplinkiniais.”

Kadangi į apdovanojimus lėkiau tiesiai iš darbo ir dar norėjau parvežti Gertrūdėlę iš Sodelio namo, įstrigau į baisią spūstį ir vos vos spėjau…teko tiesiog įnešti Gertrūdą ir lėkti į Rotušę. Pakeliui išlėkdama pričiupau pudrą ir akių tušą – gerai, kad net du kartus degė raudona šviesoforo šviesa 🙂 Beje, atsidarau pudrą, o ji man tik šliopt! ant sijono. Nežinau, kas ją mėtė ant žemės (čia retorinis klausimas), bet ji, pasirodo, visa subyrėjusi į mažyčius gabalėlius. Tai aš sau greitai prie raudonos užtraukiu rankinį stabdį, iššoku iš mašinos, nusipurtau JUODĄ! sijoną ir tikiuosi, kad nuvažiuosiu šiek tiek anksčiau, kad galėčiau išplauti pudros dėmes tualete. Jeigu nebūčiau keturių vaikų mama, tai tikriausiai būčiau nupušusi, bet dabar… Tad visų pirma ačiū jiems, kad tai, kas kitus išmuša iš vėžių, man  yra kasdienybė. Ir, beje, ne aš viena buvau (kaip ir matote) raudonai juoda.

Šiandien pagalvojau, kad mane erzina pavadinimas Verslo Diena dėl žodžio „diena”. Čia kaip mėnuo be smurto. Ir štai ateina premjeras ir pasako tą patį. Beje, šiandien už jį balsavau Antakalnio apygardoje. Kodėl? Todėl. Ir labai džiaugiausi, kad būtent mano apygardoje buvo jis, nes, kalbant apie partijas, man arčiausiai yra kita.

Grįžus namo skaičiau pasaką mano gyvenimo merginoms, o, jas užmigžius, radau savo didžiausio rėmėjo ir palaikytojo pagamintas salotas ir šampano taurę.

Tad keliu taurę ir dėkoju visiems, kurie manimi tikite, palaikote ir neleidžiate nuleisti rankų; kurie padedate, kai svyra rankos ir kurie neleidžiate apsnūsti. Iš tiesų yra begalė žmonių, kuriems esu dėkinga. Linkiu visiems tikėti tuo, ką darote – tada ir darbo nebus daug, ir atostogų užteks, ir gyvenimas bus turiningas bei spalvingas. O aš einu diskutuoti apie tai, kaip man prisiskambinti Klaipėdos merui, nes jau antra diena nepavyksta, o turiu svarbių reikalų 🙂

P.S. Ryt ryte 6:50 pasisakysiu Lietuvos Ryto televizijoje. Iki pasimatymų!

P.P.S. Augusto komentaras (parašytas žinute per apdovanojimų teikimą, kai tik jis sužinojo): OSOM. (čia taip šiais laikais rašo kieti paaugliai, kai nori pasakyti awesome). Morta pasakė, kad didžiuojasi manimi, Vilhelmas apsikabino, o Gertrūda paklausė, ar gali savo kambaryje laikyti „tą stiklą” (čia tas apdovanojimas) 🙂