Penktadienį skaičiau pranešimą renginyje Versli Lietuva LITEXPO rūmuose. Prieš tai buvau skaičiusi pranešimus Kaune ir Panevėžyje. Dar buvau kviesta į Alytų, bet tądien turėjau įsipareigojimų Vilniuje ir vykti negalėjau. Nežinau, kiek salėje buvo susirinkę žmonių – daug. Mintis, kad tiesiogiai esu transliuojama, šiek tiek baugino, bet aš ją greitai išjungiau, kad nepradėčiau jaudintis. Dar lipant ant scenos V.Savukynas, kuris moderavo renginį, pasveikino su vakardienos verslo apdovanojimu, ir tai mane taip atpalaidavo ir pradžiugino, kad pajutau, jog šis pranešimas bus geriausias iš visų.
Ir jis toks ir buvo.
Augustui jau buvo pasibaigusios pamokos, ir jis namuose su tėte (tėtei teko grįžti namo, nes paskambino Gertrūdos mokytoja, kad jai 37.4 – teko jam važiuoti pasiimti, nes aš važiavau į renginį) žiūrėjo. G pasakojo, kad Augustas sakė, jog mama žiauriai gerai kalba. Tokio įvertinimo sulaukti iš paauglio sūnaus yra labai gerai. Tik tiek, kad jis siaubingai nervinosi, kai aš nueidavau nuo mikrofono – pasirodo, kad tada nesigirdėjo, ir jis vis liepė G kam nors skambinti, kad man pasakytų, jog tada – kai aš nueinu nuo mikrofono – nieko nesigirdi. Žinoma, man pasakė (o man ne į galvą, nes auditorijoje visi gerai mane girdėjo – nesiskundžiu silpnu balsu), bet Augustas buvo suirzęs, kad neefektyviai per vėlai sureagavo ten dirbanti komanda… 🙂
Po pranešimo priėjo du vyrai, kurie pasakė, kad aš kalbu kaip kunigas. Geriau už kunigą :), ir jie norintys mane apsikabinti. Kiti žmonės priėję teiravosi dėl frančižės, dėl verslo plano, kada ir kaip registruoti vaiką ir – galiausiai – su Jokūbu nuėjome pasikalbėti, nes jis turi vieną nuostabų planą, į kurį norėtų įtraukti ir mane. Kadangi ir aš turiu vieną planą, apie kurį jau buvau galvojusi kalbėti su Jokūbu, tai sutarėme, kad eisime pietauti ir aptarsime tuos planus, nes vakar visiškai neturėjau laiko ilgam pokalbiui – manęs laukė kelionė į Druskininkus.
Kelionę į Druskinikus dovanų gavome vos ne prieš metus, bet niekada taip ir neradome savaitgalio, kada galėtumėme ištrūkti. Kadangi to dovanų čekio galiojimo laikas grėsmingai ėjo į pabaigą, o man spalio pabaiga ir lapkričio mėnuo nusimato be galo aktyvūs, nusprendėme važiuoti šį savaigalį, nes kaip tik švenčiame 12 santuokos metų.
Vakar vakare nuėjome prie Druskininkų fontano, kur vanduo šoka pagal muziką – visai kaip Las Vegas, tik gerokai šalčiau 🙂 Pagal programą dar keliavome į turkišką pirtį ir sūkurinę vonią – malonumas neišpasakytas. Kaip sakant, gera dovana visų supu0lusių progų proga. O šįryt atpalaiduojantis masažas buvo būtent tai, apie ką galėjau svajoti. Dar pagal programą mūsų šįvakar laukia vakarienė bei pirtis ir sūkurinė vonia, o ryt – negyvosios jūros vonia (ją užsisakėme papildomai) ir dar po atpalaiduojantį masažą, tad, manau, deal’as nuostabus.
Žinoma, atsivežiau ir kompiuterį, nes noriu atsakyti į elektroninius laiškus, kurių prisikaupė per praeitą savaitę – aš vis dar mokausi IŠKART atsakyti į elektroninius laiškus. Visiems noriu patarti: išmokite IŠKART atsakyti, nes labai neprofesionalu yra po to teisintis, kodėl neatsakėte. Ir aš puikiai suprantu (ir, manau, visi supranta), kad užgriūva darbai ir užsimiršta, bet vis vien turiu pripažinti, kad tai – neprofesionalu. Todėl vienu didžiausių savo tikslų turiu tą, kad noriu išmokti į visus laiškus atsakyti tą pačią dieną.
Dar turiu parašyti verslo planą vienam žmogui, su kuriuo buvau susitikusi prieš keletą savaičių ir kuris paprašė, kad visas savo mintis suguldyčiau ant popieriaus, o aš tam dar neradau laiko. Ir dar šiandien paskutinė diena prieš keletą savaičių, kai man dar gali padėti tą padaryti vienas draugas, kurio pagalbą ir nuomonę vertinu. Turiu pasakyti, kad džiaugiuosi, jog rašau šį savaitgalį: po apdovanojimo ir po skaityto pranešimo jaučiuosi įkvėpta nuversti kalnus: turiu tiek planų ir idėjų ir jau svajoju atversti visai naują puslapį Vaikystės Sode.
Ir dar noriu pasakyti, kad dar niekada taip nesidžiaugiau, kad 2010ųjų gruodžio 31 grįžome į Lietuvą ir atvertėme naują puslapį savo gyvenime. Džiaugiuosi, kad gyvenu, kad gyvenu Lietuvoje, kad vis dar džiaugiuosi savo tėvais, kad turiu keturis (man) tobulus vaikus ir nuostabų bendrakeleivį jau 12 metų. Aš šventai tikiu, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Jeigu galvosi, kad yra sunku, tai ir bus sunku. Jei galvosi, kad esi nelaimingas, tai ir būsi nelaimingas. Jei galvosi, kad galėjo būti geriau, tai niekada nesidžiaugsi tais nuostabiais dalykais, kuriuos turi šiandien. Iš tiesų turbūt labiausiai džiaugiuosi būtent tuo, kad man pavyko 99% tuo įtikėti. Žinoma, kartais būna tas 1% dienų, kai užpuola baisi savigaila, bet iš esmės džiaugiuosi visu kuo savo gyvenime, o labiausiai – šiandiena. Pažiūrėkite pro langą – argi ne pati nuostabiausia diena?
Nuotrauka: Autumn colours by kevinmcc