Šiandien prasidėjo vaikų atostogos. Pagalvojau, kad turiu prabangą būti su jais per jų atostogas, todėl reikia tą laiką leisti prasmingai (na, bent jau darbo dienomis, kai tėtė išeina į darbą, o mes…galime būti namuose, bet galime ir pasidaryti turiningą atostogų stovyklą…tiesiog patys!). Kadangi niekur nevažiuojame,  o atostogos truks net dvi savaites…surezgiau planą chuliganą: kiekvieną dieną pirmoje dienos pusėje įgyvendinti kultūrinę programą. Iš esmės tam reikia tik dviejų dalykų: pasiryžimo ir gero oro…na, bet net ir blogu oru galimą kažką daryti namuose!

Gero oro kontroliuoti negaliu, bet pasiryžimą galiu. Nors atsikėlusi pagalvojau, kad…oi, kaip tingisi suruošti keturis špokus į muziejų, bet tai minčiai nepasidaviau ir…iškart  pasakiau vaikams, kad važiuojame į ŠOKOLADO MUZIEJŲ! Pasiryžimą sustiprino ir Agnija, kuri irgi susiruošė prisijungti su Fausta. Kad adrenalino nebūtų per mažai, nusprendėme važiuoti metro.

Štai jaunimėlis kantriai laukia mūsų metro:

Oras buvo nuostabus, aš keliavau trumpom rankovėm, o vaikai – lengvais megztukais. Pasaka. Nors muziejaus internetiniame puslapyje parasyta, kad vaikų atostogų metu dirba kiekvieną dieną…nuvažiavę pabučiavome duris, kaip sakant. Bet…Briuselis nebūtų Briuselis – tuoj radome kitą muziejų – madų, į kurį berniukai atsisakė eiti. Bet…sutiko eiti LEDŲ! O einant ledų pamatėme nuorodą į ALAUS MUZIEJŲ. Hmmm…alaus…bet juk kultūrinę programą reikia įgyvendinti, ar ne? Taigi keliavome į aludarių muziejų, esantį pačioje Briuselio širdyje – Grand Place. Man didžiausią įspūdį padarė namas ir seni – ekspozicijoje esantys – rakandai. Fantastika, kad visos tos senienos nebuvo išmestos…nuniokotos…sunaikintos…kad viskuo galime grožėtis ir šiandien! Muziejuje rodė filmuką,kuriame pasakojo apie Belgijos aludarius, alų ir t.t. ir pan., galima buvo pamatyti konteinerius (?), kuriuose vyksta fermentacija…visai įdomu. Vaikams labiausiai patiko burbuliavimas, putos ir visas kitas judėjimas:) Augustas buvo vienintelis, kuris prisėdo žiūrėti filmuką…na, prisėdom kaip ir visi, bet iš vaikų žiūrėjo tik Augustas.

Gertrūdos Elenos aludarių muziejus nesudomino: užkando pienuko, kol aš žiūrėjau filmą, o po to užsnūdo nešynėje…

Mortai labai patiko padėkliukai alui – B raidelės…nešėsi namo net du!

Augustui patiko kėdės muziejaus „kavinėje” – alaus statinaitės:

Vilhelmas nervinosi, kad vis dar neiname ledų (kol mes ragavome alų) – net iki 10 kėsinosi skaičiuoti!

Mane nustebino tai, kad įėjimas į muziejų – 6eu (vaikams nereikia bilieto), bet ekspozicija tik dviejose nedidelėse salėse. Na, bet mums užteko. Ir dar gavome po bokalą alaus. Cha!

Po muziejaus pasivaikščiojome, suvalgėme australiškų ledų…niam niam…ir…grįžome metro namo.

Gertrūdai didžiausią įspūdį be jokios abejonės padarė obuolys, kuriuos pasidalino Fausta:

Aš džiūgavau, nes:

a) Turėjau proto neštis Gertrūdą nešynėje, o Mortą vežti vežime. Žinoma, ji ne visada jame sėdėjo, bet sėdėjo, kai: a) man reikėjo ir b) pati pavargdavo, o tai išsprendė taikiai visus galėjusius kilti konfliktus.

b) Vis dėlto viskas puikiai pavyko, o, kaip sakant, gera pradžia – pusė darbo.

c) Oras buvo puikus, todėl net ir nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės susiklostė palankiai. O ir metro nepasiklydome…dviese vis geriau.

d) Kompanija buvo nuostabi – ačiū, merginos! Man nepaprastai žavu buvo stebėti kaip berniukai „šefuoja” Faustą, o šioji duodasi „šefuojama”.

Grįžtant namo Fausta nusprendė, kad jos jėgos VISIŠKAI išseko ir – didelėms aplinkinių šypsenoms – prigulė ant grindinio:

O ką apie šiandieną mano vaikai (čia jie man padiktavo):

Vilhelmas: „Man labiausiai patiko su metro važiuoti. Nes patiko laikytis, kad nenugriūtumėme ir buvo juokinga. Dar man patiko ledus valgyti. Aš valgiau iš puoduko, tai buvo labai smagu. Man patiko žiūrėti filmuką muziejuje. Ten rodė,  kad galima alų į maistą pilti ir padaryti padažą.Kai mama su Agnija ragavo alų, mes sėdėjom ant alaus bačkų. Dar patiko padėkliukai alui B raidelė, aš parsinešiau namo. Fausta man vieną kartą davė ranką, o Augustui du kartus. „

Augustas: „Pirma mes važiavome metro. Man visai tai patiko. Metro susitikome tėtį, nes jis važiavo į prancūzų. Tėtis važiavo į Arts-Loi stotelę, o mes į La Brouckerie. Mes nuėjome iki šokolado muziejaus, bet jis buvo uždarytas. Tada nusprendėme eiti ledų. Eidami pamatėme muziejų, kuriame buvo 1950 metų mados, bet mes nenorėjome eiti. Ten visokie mergaičių sijonai, ir man neįdomu. Tada pamatėm ženklą, kur rodė į alaus muziejų. Ėjom atgal į Grand Place ir pamatėm jį. Alaus muziejuje išmokau, kad alų flitruojame tris kartus ir kiekvieną kartą skirtingai. Sužinojome, kad yra alaus, kurio nebūna parduotuvėse ir reikia važiuoti į vienuolyną, jei nori jo atsigerti. Belgijoje geriausią alų gamina vienuoliai. Galima nuvažiuoti į vienuolynus jo paragauti. Alaus būna įvairiausių rūšių. Alų laiko tokiose mašinose, kur prideda visko ir tada alus pasidaro skirtingų skonių. Dar matėm, kad būna daug putų. Sužinojau, kad alų supila į butelius arba bačkas. Mama ir Agnija pasirinko ragauti baltą alų ir skaniai išgėrė. Tada ėjom ledų, planavom važiuoti iš pradžių į Petillon stotelę, bet nusprendėm važiuoti kartu ir išlipome Montgomery stotelėje. Labai pavargę grįžome namo.”

Ir, žinote, ką? Jei rytoj geras oras…bandysime šturmuoti ŠOKOLADO MUZIEJŲ dar kartą:))))