http://www.alfa.lt/straipsnis/155461

Nežinau kaip jus, bet mane vaikų peštynės visada išbalansuoja. Dažniausiai jos būna dėl ko nors tikrai labai svarbaus: pavyzdžiui, paskutinės peštynės buvo dėl to, kas rankose laikys Mazda puodelį. Atrodo, jau nebėra jėgų klausytis viso to, kas vyksta tarp jų. Ką jau ten jie – pačiai susibodo pykti, kelti balsą ir jiems grasinti (kad neteks malonumo, bus nubausti ir t. t.). Pažįstama situacija?

Žinoma, kai parsivežate iš ligoninės antrąjį kūdikį, atrodo, kad štai juodu su vyresnėliu taps pačiais geriausiais draugais visam gyvenimui. Taigi vaikų peštynės ne tik gadina nervus, bet ir skaudina širdį. Geriausia, ką tėvai gali padaryti: nusiraminti ir atsipalaiduoti. Vaikai pešasi dėl milijono priežasčių: nes nenori dalytis, nes nori dėmesio, nes abu kitaip įsivaizduoja, kas būtų „teisinga“, nes jiems galų gale… nusibodo diena iš dienos būti kartu. Vaikų peštynės – ne pasaulio pabaiga.

1. Pasitraukite. Vaikai pešasi ilgiau, garsiau ir su didesniu vėjeliu, jei yra publikos. Dažniausiai jie tikisi, kad įsikišite ir išspręsite problemą (kiekvienas tikisi, kad jo naudai, žinoma). Jeigu jūsų nebus – spręsti problemą teks patiems. Pastebėta, kad apsižodžiavimai labai greitai liaunasi, jei tėvai visiškai nesikiša. Pagalvokite – juk šis sprendimas tikrai jūsų naudai 😉

2. Nustatykite ir spręskite problemas. Jei pešasi dėl to, kurį filmuką žiūrėti – vieną dieną leiskite rinktis vienam, o kitą – kitam. Jei pešasi, kai jūs kalbate telefonu arba gaminate vakarienę – patupdykite į atskirus kambarius arba duokite veiklos (tegul padengia stalą, gamina salotas, ruošia namų darbus ir pan.). Jei pešasi dėl sėdėjimo vietos prie stalo arba automobilyje – paskirkite vietą ir kas savaitę ją keiskite ir t. t.

3. Mokykite. Pasodinkite vaikus vieną priešais kitą ir paprašykite, kad susitartų. Iš pradžių nepavyks, bet su laiku vaikai išmoks spręsti problemas be jūsų pagalbos.

4. Atitraukite dėmesį. Jei vis dėlto esate šalia, kai įvyksta konfliktas, pagalvokite, ar verta jį aštrinti. Galbūt viską galima nuleisti juokais? Galbūt galima sudominti vaikus kažkuo kitu? Jeigu vienas vaikas rėkia, kad kitas į jį „ne taip“ žiūri, nėra jokio reikalo apie tai kalbėti. Apsimeskite, kad negirdėjote, bet pasiūlykite eiti pažaisti, paprašykite, kad jums padėtų ir t. t. O galbūt vertėtų pasijuokti: „O, siaube! Ką dabar darysime?“ (Aišku, jei vaikas supranta humorą.)

5. Pagirkite už gerą elgesį. Juk būna ir taip. Nemanykite, kad tai savaime suprantama (dažnai tokiomis akimirkomis puolame tvarkyti namų, pildyti sąskaitų ir pan.). Parodykite vaikams, kad pastebėjote, jog jie gražiai žaidžia drauge. Tokios akimirkos – pats tinkamiausias laikas pritūpti šalia jų su kokiu gardėsiu ir juos pagirti. Jei apdovanosite vaikus (kad ir geru žodžiu) už gerą elgesį, jie bus motyvuoti ir toliau taip elgtis.

6. Vaikai negimė mokėdami tartis. Deja, kai supyksta, jie dažnai trenkia. Jei nemokysite, kad tokį elgesį reikia kontroliuoti, jei nemokysite susitarti žodeliais, tai jie vis griebsis fizinės jėgos.

7. Jei vaikai susimušė, būtinai juos išskirkite (bent jau kuriam laikui). Kai nusiramins, pakvieskite pasikalbėti. Kalbėkitės tol, kol problema bus išspręsta (ar bent jau susitarta dėl jos sprendimo). Tada vėl vaikus išskirkite į atskiras erdves (tuo metu negalima žiūrėti TV ir pan.) Žinoma, tikriausiai iš pradžių jie sakys: „Ir gerai! Aš visai nenorėjau su juo žaisti!“, bet jau po keliolikos minučių jie ims prašyti, kad leistumėte vėl žaisti drauge.

8. Prieš pradėdami žaisti drauge tegul „agresorius“ atsiprašo „aukos“. Be to, nepatingėkite ir nubausti. Pavyzdžiui, tegul „agresorius“ praranda vieną dieną, kai jis renkasi filmuką ir pan. Beje, tokią bausmę galite skirti tik tokiu atveju, jei SAVO AKIMIS matėte, kaip vaikas trenkė kitam.

9. Net ikimokyklinukai jau gali pasakyti, kokios taisyklės ir kokios pasekmės jiems priimtinos. Jei bus iš anksto susitarta dėl taisyklių ir jų laužymo pasekmių – mažiaus kils bėdų.

10. Jokiu būdu nemanykite, kad visada kaltas yra tas, kuris trenkia. Dažnai tariamoji „auka“ prieš tai erzino, įžeidinėjo, kalbėjo nesąmones ir… brolis / sesuo pratrūko. Nors turite duoti suprasti, kad neleisite muštis ir vaikas visada bus už tai baudžiamas, įsižiūrėkite, ar jis nėra privedamas iki tokios situacijos. Jei pastebėsite, kad tikrai kalti abu (kaip dažniausiai ir būna), bauskite abu.

11. Natūralu, kad pastebite, jei vienas vaikas daro tai, ko norite jūs, bet vaikų lyginimas tik sunkina situaciją: vaikai labiau pavydi ir labiau pyksta. Stenkitės dėmesį sutelkti (pykčio akimirką) į tai, kas konkrečiai jums nepatiko vaiko elgesyje, o ne į tai, ką brolis / sesuo padarė geriau.

12. Labai dažnai tėvai, norėdami išvengti konfliktų, stengiasi, kad vaikams visko būtų po lygiai. Toks elgesys tik skatina vaikų tarpusavio konkurenciją. Kuo labiau tėvai stengiasi, tuo labiau vaikai mano, kad jie yra jiems „neteisingi“. Geriausia yra sakyti: tau darau taip, nes tu esi tu, o broliui – nes jis brolis. Ir viskas. Dėmesį kreipkite į individo poreikius.

13. Nesitikėkite, kad peštynės liausis it mostelėjus burtų lazdele – tam reikia laiko ir nuoseklumo. Visų pirma turite išmokti kitaip elgtis su vaikais, bet, antra vertus, vaikai turi išmokti naujo bendravimo. Nepasiduokite. Juk mokote vaikus bendrauti, o to jiems reikės visą gyvenimą.

14. Jei vaikai mušasi ir pešasi be jokio perstojo, galbūt verta kreiptis į psichologą. Nebijokite kreiptis pagalbos. Juk tai jūs darytumėte tik todėl, kad jūsų vaikai ir jų santykiai jums rūpi.