Vienas labai gražus laiškas šiandien įkvėpė pagalvoti apie vardus… Cituojant Šekspyrą: „What’s in a name? A rose by any other name would smell as sweet”. Iš tiesų…gali įvardinti „rože”, o gali „bože”, bet kvepės ir atrodys lygiai taip pat:) Arba yra ir lietuviška patarlė: „Kaip pavadinsi – nepagadinsi”. Vadinasi, ne vardas mus apibrėžia, o MES vardą. Ir vis dėlto…

Aš save galiu priskirti tai grupei žmonių, kuriems vardas yra, na, tikrai ne svarbiausia, bet svarbu. Man visada labai patiko mano vardas. Nors 2007 tai buvo ketvirtas pagal populiarumą kūdikiams (mergaitėms) duodamas vardas, bet taip buvo oi ne visada… Kai augau, teko išgirsti ne vieną „interpretaciją” ir išvysti ne vieną pakeltą antakį. O kur dar visi „Kaip? Audėja?” „Kaip? Autėja” „Koks keistas vardas…kodėl tėvai normalaus nedavė?” (šitą ne kartą girdėjau :D) Linksmiausia būdavo, kai būdavom kartu su giminaite Vilte. Ko tik neišgirsdavome! Žodžiu, suteikdavome galimybę žmonėms pavartyti akis.

Buvo ir bandymas mane Auste vadinti. Oi, kaip supykau…Kaip tik šiandien skaičiau, kaip Benediktas visus paauklėjo, kad jo vardas ne Benas, o Benediktas…tai vat lygiai taip ir aš visus auklėdavau!  O jei dar nesuprasdavo, tai tiesiog ignoruodavau. Taip ir baigėsi bandymai trumpinti mano vardą.

Rinkdami vaikams vardus…norėjome tokių, kurie gerai skambėtų ir Lietuvoje, ir ne Lietuvoje. Ir tiktų. Ir būtų prasmingi. Lengviausia buvo su pirmagimiu. Gabrieliui labai patiko vardas Augustas. Ir man labai patiko. Be to, mano prosenelis buvo Augustas (kurio garbei yra pavadintas ir vienas mano pusbrolių, beje, irgi labai puikus žmogus). Lyrinis nukrypimas: kai buvom klasiokų 10 metų susitikime, viena klasiokė ir sako: Tai tu savo vaiką ir pavadinai Augustu? Aš akis išverčiau…Pasirodo, pradinėse klasėse žaisdavau/sakiau, kad mano vaikas bus Augustas. Žinoma, nieko panašaus neprisiminiau, bet gan įdomu, kaip viskas susidėliojo… Dar man labai patiko vardas Gabrielius, bet…nesinorėjo namuose dviejų Gabrielių. Gabrielius – ir Gabrieliaus proprosenelis bei dėdė. Žodžiu, viskas labai gražiai susidėliojo, ir pirmagimiui atiteko ir mums labai gražūs, ir giminės vardai: Augustas Gabrielius: Didingas Dievo Karys. (Augustas: lotynų – „didžiai garbingas, didingas” ir Gabrielius: hebrajų – Dievo karys, Dievas mano stiprybė).

Antrajam vaikui vardą rinkti buvo sunkiau…gerokai sunkiau. Sąraše buvo Vilhelmas/Vilius, Benediktas, Vincentas. Mano širdis nuo pat pradžių labai linko prie Vilhelmo. Visų pirma, atrodė, kad labai tinka prie Augusto (ir dėl skambesio, ir dėl istorinių asmenybių, kurios turėjo šiuos vardus)…Visų antra, man dažniau patinka ilgi, o ne trumpi vardai. Kilo diskusijų, ar vadinti Vilhelmu, ar Viliumu, bet man daug labiau patiko Vilhelmas. Mažas Viliukas, o suaugęs Vilhelmas. Gražu:) Ir šiaip galvojom, ir taip… niekaip neapsisprendėm. Ir štai vieną vakarą nuėjome miegoti, ir jau sugulę nusprendėm, kad reikia apsispręsti – juk liko tik kelios savaitės iki vaiko gimimo… Nutarėm, kad Vilhelmas – geriausias sprendimas. Ir…kitą dieną – ne kovo 1 kaip žadėta, o vasario 12 – gimė mūsų Vilhelmas. Toks įspūdis, kad tik ir laukė, kad mes apsispręstumėme! Dėl antro vardo jau Vilhelmuii gimus teko pasukti galvą…Kaip šiandien prisimenu, kad sąraše surašėme Pranciškus, Benediktas ir Konstantinas. Kadangi Konstantinas – Gabrieliaus labai mylimo bočiaus vardas, kažkaip užteko užmesti akį…pasakyti Vilhelmas Konstantinas…ir taip ir liko:) – TvirtaValis, kaip sakant. (Vilhelmas: senovės vokiečių – „valia, noras” + „šalmas” ir Konstantinas: lotynų – „ištvermingas, tvirtas”)

Kai laukėme Mortos, nežinojome, ko laukiame. Teko rinkti vardus ir berniukui, ir mergaitei. Berniukui sugalvojome, kad tikriausiai Vincentas…ir kažkaip taip ir liko (net nepamenu, kokie kiti vardai buvo sąraše…jei kas menate,  parašykite…visai įdomu bus užfiksuoti). Mergaitei nuo pat pradžių galvojome apie Sofiją. Sofija – mano promočiutė, labai mylėjusi mano mamą ir mane. Sofija – mano krikšto vardas. Ir šiaip. Man tai nepaprastai gražus vardas. Ir tinka prie berniukų vardų. Ir ganėtinai retas. Ir – kaip ir berniukų – ir lietuviškas, ir tarptautinis. Pradėjom galvoti, koks galėtų būti antras vardas…be to, Gabrielius vis pasakydavo, kad jam nelaba patinka, kad nėra mažybinio varianto. Ir štai vieną dieną atvažiavo į svečius Lina, kuri jau turėjo neužilgo gimdyti. Kalbėjome apie vardus, paklausiau, ar išsirinko. Sako: ne. Sakau: tai kaip čia? O Lina ir sako: jei taip rūpi, tai pati ir surašyk kokį sąrašiuką… Vos jiems išvažiavus, atsiguliau, ant pilvo pasidėjau kompą ir…pradėjau internetiniame vardyne skaityti visus vardus nuo A iki Ž. Kai koks vardas patikdavo, šūktelėdavau Gabrieliui, ir jis pasakydavo savo nuomonę. Taip sąrašiukas pamažu pildėsi, kol…atkeliavome iki M raidės. Ir štai – MORTA. Niekada nebuvau galvojusi apie šį vardą. Niekada jo nebuvau „normaliai” girdėjusi ir niekada nepažinojau jokios moters/merginos/mergaitės šiuo vardu. Kaip sakant, žinojau tik karalienę, Mindaugo žmoną:) Bet, atrodo, tą pačią akimirką pagalvojau, kad tai pats gražiausias vardas, kokį esu girdėjusi… Gabrielius irgi kažkaip sukluso…pasakė su pavarde…pasakė su Sofija…nepaprastai gražu. Įtraukėme šį vardą į sąrašą Linai ir džiaugiausi be galo be krašto, kad Lina šio vardo nepasirinko…nes mes jau laukėme Mortos. Tiesa, vardas toks kietas, rimtas, solidus…baltapūkei mergytei diidelėmis mėlynomis akimis kaži, ar tinkantis…nusprendėme palaukti, kol gims. Ir štai gimė mūsų dukružė: DIDŽIULE susivėlusių juodų plaukų kupeta, susiraukusi visa, piktai užlaužusi antakius iš po kurių žvelgė tamsios tamsios griežtos iki negalėjimo akutės…mudu tik susižvalgėm su Gabrielium ir abu kartu pasakėm: MORTA! Tiesa, kai pasakėme giminėms, Gabrieliaus baba literatūrologė, kuri tik tik buvo gavusi karalienės Mortos medalį iš V.Adamkaus rankų, pasakė, kad atiduos medalį Mortai, jei ją taip ir pavadinsime…pirmą kartą atvažiavusi pasimatyti su Morta, ji jai tą medalį ir atidavė… Taip ir auga mūsų Morta su babos medaliu ir proprobabos vardu…Išmintingoji Valdovė:) (Morta: aramėjų – „valdovė, viešpatie” ir Sofija: graikų – „Išmintis”).

Gertrūdos laukdami vėl nežinojome, ko laukiame. Berniukų vardų sąraše turėjome vardus Vincentas, Motiejus ir Herkus (na, tokie trys „rimčiausi” kandidatai…ir vis negaliu patikėti, kad liepą mūsų vieniems draugams gimė…Vincentas, o kitiems – Herkus. Telepatija, ne kitaip :D), o vat su mergaitiškais vėl sukome galvą. Labai daug kas siūlė Barborą: va, dvi TOKIOS Lietuvos moterys ir t.t. ir pan. Gabrieliui „kliuvo” trumpinys Barbė. Man tai patikdavo, tai vėl suabejodavau… Man labai patiko Ona, Uršulė, Petra…Abiems patiko Ana, bet galvojome, kad nelietuviškas…Žodžiu, įtemptai galvojome. Tiesa, du vardai sukosi aplink visą laiką: a) Frėja. Senas, mūsų „išnešiotas” vardas…juk dar Augusto laukdami sakėme, kad mergaitė bus Frėja. Tačiau kartą, kitą, dar kartą pasikalbėję nusprendėme, kad vis dėlto vardas netinka prie kitų vaikų vardų. Jau tada, kaip sakant, visiems reikėjo duoti šiaurės vardus, o dabar… ir b) Gertrūda. Abiems labai patiko, bet vis pagalvodavome, kad abi merginos bus labai griežtais ir kietais vardeliais. Man įspūdį darė tai, kad Gabrielius kartą susapnavo, kad susilaukėme mergytės, ir jos vardas Gertrūda (nors apie tokį vardą visai nebuvome tuo metu galvoję). Dėl antro vardo apsisprendėme – kaip ir su Sofija – ganėtinai anksti. Abu žinojom, kad norim mergytei duoti a.a. babos vardą: Elena. Be to, man šis vardas iš tiesų labai gražus: ir dėl babos, ir …dėl asociacijų su Trojos Elena. Žodžiu, irgi karalienė:) Gertrūda, kaip sakant, irgi karalienė (Danijos, Šekspyro dramoje „Hamletas”). Tokios tos mano asociacijos…Stipri Šviesuolė! (Gertrūda: senovės vokiečių – „ietis” +  „stipri” ir Elena: graikų – „šviesioji”).

Taigi mūsų vaikų du vardai lotyniški, du – graikiški, du – senovės vokiečių, vienas hebrajų ir vienas aramėjų:)

Tai paskatino ir paieškoti, kada vaikų vardų vardadieniai. Beje, jei nežinote: mano mama ieškojo informacijos, ką daryti, jei yra keletas vardadienių metuose (kaip, pavyzdžiui, vardo Gabrielius) – pasirodo, reikia pasirinkti tą dieną, kuri arčiausiai gimtadienio:

Augustas (08.03) Gabrielius (o3.24)

Vilhelmas (01.10) Konstantinas (03.11)

Morta (01.19) Sofija (o4.30)

Gertrūda (03.17) Elena (07.31)

Na, mes nešvenčiame vardadienių ir džiaugiamės, kad prisimename gausios giminės ir draugų rato gimtadienius ir šiaip svarbias sukaktuves…), bet…nusiųsti glėbį geriausių linkėjimų vardo dienos proga juk visai neprošal…kaip, beje, ir bet kurią akimirką, kai norisi tai padaryti!

O dėl pačių vardų tai grįžtu prie minties, kad…svarbiausia yra ŽMOGUS, o ne jo vardas…Juk mes asocijuojame vardą su žmogumi, o ne žmogų su vardu…Vardas gali nepatikti, bet jei sutiksime žmogų, kuris bus žavus…pamilsime ir jo vardą!

O jeigu šiuo metu renkate vardelį ar neapsisprendžiate – šis straipsnelis kaip tik  jums! (juk nereikia imti visų siūlymų į širdį…) Juk iš tiesų: TAS vardas tikrai „ateis”…reikia tik nestresuoti!

Nuotrauka: enough with the names