Straipsnis paimtas iš www.alfa.lt
Kol neturėjom vaikų, viskas atrodė labai paprasta. Nori išeiti – pasikvieti auklę. Žinoma, kai kurie laimingieji turi tėvus pašonėje – gali bet kada pasikviesti, tačiau ne visiems taip pasisekė. Taigi tenka sutikti ir tokių porų, kurios mėnesių mėnesius niekur neišeina dviese, nes…neturi kam palikti vaikų. Yra ir tokių šeimų, kurios nors ir turi auklę, kuri mielai su mažyliu keliautų į parką, žaidimų aikštelę, tačiau tėvų prisakyta leisti laiką namuose arba aplink juos, nes jie „niekada sau neatleistų“, jei kas nutiktų atokiau nuo jų akių.
Taigi pradėkite nuo to „niekada sau neatleisčiau“. Ne viena jau ūgtelėjusių vaikų mama pripažįsta, kad būtų buvusi daug laimingesnė, sveikesnė ir netgi pakantesnė su vaiku, jei būtų sau leidusi dažniau mažylius palikti su aukle. Tačiau tuomet, kai būtų galėjusi taip pasielgti, apnikdavo kaltės jausmas arba tiesiog pritrūkdavo drąsos tam pasiryžti. Apskritai dauguma šiuolaikinių mamų – turbūt labiau, nei bet kada anksčiau – nuolat nešioja kaltę dėl keisčiausių priežasčių: kad per ilgai užsisėdėjo namuose ir taps neįdomi nei vyrui, nei vaikui; kad „numeta“ vaiką auklei ir jam, žinoma, trūks jos dėmesio ir meilės. Žodžiu, kad ir ką ji pasirinktų, kaltinti save visada randa pretekstą. Galbūt todėl pastaruoju metu pasirodo vis daugiau knygų apie tėvystę lydinčius stresus: ar gerai elgiuosi? Ką daryti? Kaip išvengti streso?
Žinoma, puikiausiai supranti tas mamas, kurios jaudinasi, palikdamos savo vaiką. Tąkart, kai – palikusi auklei savo vos penkių mėnesių ir dvejų metų sūnus – grįžusi radau ją girtut girtutėlę – tiesiog fiziškai jaučiau, kaip žemė slysta iš po kojų. Baisiausia buvo tai, kad ir namai buvo paskendę dūmuose (mat, ji buvo užkaitusi bulvytes mažajam)… ir juose spengė visiška tyla. Atrodo, per tas kelias sekundes perbėgo milijonai minčių, kas gali būti atsitikę mano vaikams. Laimė, kitame kambaryje vaikus globojo atėjęs auklės vyras (jis netikėtai auklei paskambino ir, supratęs, kas atsitiko, atskubėjo į pagalbą, kad neatsitiktų nelaimė). Ir taip pasielgė ne vieną mėnesį nepriekaištingai dirbusi auklė (net aš su ja buvau 4 mėnesius namuose kartu, kad papasakočiau, ko tikiuosi ir pamatyčiau, kaip ji dirba)! Ką jau kalbėti apie tokius atvejus, kai tenka vaikus patikėti pirmą kartą matomam žmogui? Po šio įvykio, žinoma, ne kartą vijau šalin mintį mesti visus darbus ir pačiai likti namuose. Tačiau iš esmės apsvarsčius visus už ir prieš, supratome, kad vis dėlto MŪSŲ šeimai tuo metu bus geriau, jei aš ir toliau dirbsiu. Tada ėmėm ieškoti auklės, su kuria mūsų vaikams būtų smagu. Ir mums pasisekė – su ja vyresnėlis važiuodavo per visą miestą autobusu į įvairiausias parodas ar pažaisti su kamuoliukais į kokį Mauglį, ne kartą ropštėsi į Gedimino pilį. Žinoma, „kažkas“ galėjo atsitikti, bet su vyru nusprendėme, kad šita aukle galime pasitikėti. O apsirinkti gali visi.
O ką daryti, jei vienintelė auklė, kuriai galite palikti vaiką – nepilnametė kaimynė ar draugų dukra/sūnus? Kadangi pačiai paauglystėje teko padirbėti aukle, taip prie kišenpinigių prisidurdavo mano , o dabar ir vyro sesė, ką jau kalbėti apie tikrai nemažai taip litą-kitą prisidūrusių pažįstamų merginų…apie jų paslaugas abejonių keliančių atsiliepimų neteko girdėti. Gal dėl to, kad jos – paliktos su vaiku tik kelioms valandoms – džiaugiasi galimybe grįžti į vaikystę? Gal labai vertina tuos uždirbamus litus, todėl nenori rizikuoti prarasti uždarbį Bet kuriuo atveju, apie jas galėčiau papasakoti nemažai smagių istorijų. Be to, ypač jau ūgtelėjusiems vaikams, tokios auklės gali būti geras pavyzdys, kuris įkvėps ir juos vienaip ar kitaip elgtis. Nors daug kas sako, kad dabar „kiti“ laikai, tačiau nuoširdžiai tikiu, kad tikrai yra patikimų paauglių, kurios puikiai praleistų kelias valandas su jūsų mažyliu. Be to, šiais laikais juk visi turime mobiliuosius – jei iškils problemų, jei nesusitvarkys – paskambins.
O jeigu nėra net paauglio, kuriam galėtumėte patikėti savo vaiką? Ką gi, prisiminkite draugus. Jeigu nedrąsu prašyti, iš pradžių pasisiūlykite pažiūrėti draugų vaikus, kad jie galėtų išeiti į teatrą, kiną ar tiesiog… vakare pasivaikščioti dviese. Tos kelios valandos tikrai yra svarbios. Kai niekas aplink nereikalauja dėmesio, o judu tiesiog galite atsisėsti ir ramiai – nepertraukiami – išgerti kavos. Bijote, kad du jūsų ir du draugų vaikai nuvarys draugus nuo kojų? Nustebsite, tačiau paprastai tėvai jaučiasi daug mažiau pavargę, nei ganę tik savųjų porelę. Nes vaikai bematant susiranda užsiėmimą – ypač, jei tai besisvečiuojantys draugai. Tada – palikdami vaikus draugams – jausite mažiau sąžinės graužulio ir galėsite iš tiesų atsipalaiduoti.
Nenuostabu, kad jus gali apnikti sąžinės priekaištai dėl to , kad visą savaitę dirbate, o štai vakare ar savaitgalį…vėl paliekate vaikus kitiems. Žinoma, iš tiesų reikia rasti auksinį viduriuką. Jei taip elgsitės kiekvieną savaitgalį, gal ir iš tiesų perlenksite lazdą. Jei išeisite „atsipalaiduoti“ du vakarus per savaitę, namuose palikę darželinukus, o grįžusi rasite juos jau miegančius…ir turėtumėte pasijusti kalta. Juk tokiame amžiuje – labiau nei bet kada – vaikams reikia tėvų ir jų dėmesio. Tačiau retkarčiais išeiti tiesiog būtina.
Taigi nebijokite palikti vaikų valandinei auklei. Ir nesakykite, kad tokių nėra. Žinoma, rizikos neišvengsite , tačiau juk ir mums esant šalia, nutinka visko. Vaikai yra vaikai – jie smalsūs ir judrūs. O kad kaip tik tada, kai jūsų nebus šalia, atsitiks kas nors nepataisoma – tikimybė tokia, kaip ir bet kuriuo kitu atveju. Santuokos, kuriose vaikų sulaukę sutuoktiniai pamiršta vienas kitą ir kuriose pervargusios mamos neturi laisvos minutėlės yra daug didesnė problema, nei auklės paieškoms skirtas laikas ir pastangos. Taigi spręskite ją nedelsiant.