Iš tiesų turiu pripažinti, kad vis dažniau prabylama apie tai, kad jau ikimokyklinio amžiaus vaikai yra pervargę, nes vaikai lanko daugybę būrelių, kiekviena jų minutė suplanuota ir…nebeturi laiko žaisti.

Nenuostabu, kad pasirodo ir vis daugiau straipsnių apie tai, kad „mokymasis” ikimokykliniame amžiuje turi vykti per žaidimą. Tačiau tačiau…ką reiškia „žaidimas”? Ar tai, kad vaikai darželyje žaidžia „vas-ki-či”, ar tai, kad ieško smėlio dėžėje lobio, nes šiuo metu darželyje kalba apie piratus?

Aš – be jokios abejonės – esu antrojo varianto šalininkė. Todėl, kad, mano nuomone, ikimokykliniame amžiuje vaikai yra per daug imlūs, kad visa tai būtų paliekama savieigai. Vaikai žais piratus (skaitys apie juos, skaičiuos juos paveikslėlyje, ieškos lobio smėlio dėžėse ir pan.) TIK tada, jei jiems kas nors apie tuos piratus papasakos. Kitaip jie paprasčiausiai apie juos nieko nežinos…

Arba kodėl, pavyzdžiui, kartu nesukūrus pasakos? Man labai patinka, kaip, kai susitinka su seneliu, mūsų vaikai VISADA kuria vakarines pasakas. Po vieną sakinį. Kai dirbau su vaikais, dažnai jiems siūlydavau spėti, kas bus kitame puslapyje, kalbėdavome apie tai, kaip istorija prasidėjo, kas vyko ir kas, jų nuomone, įvyks. Ir visa tai – su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Nes jie tą gali! Ir ne tik gali. Jie dar pakankamai pasitiki savimi, kad iš tiesų galėtų drąsiai kurti ir „sugerti” į save visą supantį pasaulį.

Be to, labai svarbu yra visa tai, ką vaikas išmoksta, susieti. Pavyzdžiui, kalbame apie rudenį, tai iškart kalbame apie krentančius lapus, darome lapų atspaudus ir skaičiuojame kaštonus. Vaikams viskas įdomu, jie užduoda klausimus, kurie gali pakreipti vieną ar kitą temą visai kita linkme, nei suaugęs tikėjosi. Kiek teko kalbėti su kolegomis, nė vienais metais nebūna taip, kad pernykštė tema būtų tokia pati – ji įgauna vis naują atspalvį, kurį suteikia nauji vaikai, kurie pakreipia tą temą viena ar kita linkme. Taigi: įsiklausykite į vaiką (vaikus). Jei vaikui įdomu, jis „sugers” viską ir dar daugiau! Be to, niekada net nepagalvos, kad jis MOKOSI!

Žodžiu, kuo mažiau laiko sėdint prie stalo ir spalvojant ir kuo daugiau laiko tyrinėjant: liečiant, uostant, apžiūrinėjant… Iš tiesų – jei būtų mano valia – pradinė mokykla būtų mažiau panaši į mokyklą ir daugiau panaši į darželį. Bet ne į tokį darželį, kur auklėtojos mano, kad mokymasis per žaidimą yra svarbus ir…leidžia vaikams kiauras dienas žaisti „vas-ki-či”, bet į tokį, kur VYKSTA mokymasis per žaidimą. Nes taip dedami mokymosi visą gyvenimą pagrindai.

Mokyklos ir darželiai, kurie apsisprendė dirbti būtent taip, yra patenkinti. Visa jų bendruomenė yra patenkinta, nes…labai pagerėjo ir akademiniai rezultatai. Kodėl? Nes vaikams įdomu. Nes jie patys apsisprendžia, kad matematikos ir lietuvių kalbos bei skaityti jie mokysis kalbėdami apie piratus. Ir, na, nejaugi jūs galvotumėte, kad jūs mokotės, jei kažką darytumėte su didžiausiu užsidegimu??? Ir jeigu vaikas aiškinasi, kuris piratų laivas skęsta ir kuris ne bei kodėl…gali atrodyti, kad žaidžia, bet iš tiesų jis mokosi gamtos mokslų pagrindų.

Taigi nepamirškite: vaikams reikia žaisti. Būtinai. Ir ilgai. Ne tik lopšelyje ir ne tik darželyje. Ir, žinoma, reikia ir laisvo žaidimo, kai vaikai visiškai laisvai pasirenka, ką jie žais. Tačiau iš tiesų lopšeliuose, darželiuose ir mokyklose mes galime čiupti „už ragų” tai, kuo jie domisi, ir paversti tą žaidimą nepamirštama kelione į mokslo pasaulį.

Nuotrauka: l.Adyna „Child Playing”