Atrodo, dar tik užvakar buvo Vaikų Gynimo Diena, tačiau kaip tyčia šiomis dienomis spaudoje pasipylė straipsniai, kurių „fone” ta Vaikų Diena (kaip sako mūsų vaikai) atrodo labiau graudžiai, nei linksmai.
Ieškote, kuo vasarą užimti vaikus? Sostinės savivaldybė planuoja perpus mažinti finansavimą mokyklų vasaros stovykloms.
Lietuvoje pusė vaikų kenčia nuo depresijos, mokyklose dažnai tampa patyčių aukomis, kasmet 20 vaikų nusižudo. Ir vis daugiau eina į „gatvės mokyklą”.
Žinoma, nėra taip, kad viskas tik juoda juoda juoda. Štai, pavyzdžiui, ketinama palaipsniui pereiti prie šeimyninio principo vaikų globos įstaigų, siekiant, kad vaikai augtų darniose šeimose. Bet to dar nėra. Tai – siekiamybė.
Nors, atrodo, gimstamumas skatinamas, Lietuvoje vis vien mažėja vaikų… Kaip teigė viena mama rašytame laiške man: dauguma mūsų draugų turi po vieną vaiką. Mūsų du vaikai – jau daug.
2009 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 653,7 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, t. y. penktadalis visų gyventojų. Vaikų skaičius per 2008 m. sumažėjo 20,2 tūkst. (3 proc.), o nuo 2000 m. pradžios – 217,6 tūkst. (25 proc.).
Bet net ir tie vaikai, kuriuos turime,atsiduria „tarp girnų”. Ir čia tikrai ne vaikas kaltas, kaip sakant. Tik iš dalies pritariu ir ŠMM Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėjai Gražinai Šeibokienei, nes manau, kad čia ne tik pedagogo kaltė. Žinoma, pedagogas irgi „geras”…juk apie tai buvo daugybė progų kalbėtis, diskutuoti, priimti vieną ar kitą sprendimą. O kur visą tą laiką buvo tėvai??? Jie ką, nematė, kad pedagogas blogai ruošia jų vaiką mokyklai? Jiems ką, iki gegužės bei pateiktų išvadų nerūpėjo, kaip sekasi jų vaikui? Juk nebuvo taip, kad viskas buvo puiku puiku puiku ir staiga gegužę paaiškėja, kad vaikas nesubrendęs pirmai klasei. Ir vėl – leidžiame per mažai laiko, domimės per mažai tais vaikais, kuriuos turime…
Daug mano pažįstamų sako: bet visi aplink tik laukiasi, tik gimdo… O jūs kartais nepagalvojote, kad tiesiog…jūs papuolate į tą amžiaus grupę, kai žmonės paprastai ir laukiasi be gimdo vaikus? Jeigu jau šios amžiaus grupės žmonės nesigimdytų vaikų, tai kas tada??? Tiesiog vakar viena mama atkreipė dėmesį būtent į tai. O kiek iš tų žmonių gimdosi trečią vaiką? Per dvejus metus Belgijoje viena mano pažįstama pasigimdė trečią, o kita – laukiasi trečio. Štai tiek. O kitos – iš tiesų papuola į tą „potencialių gimdyvių” amžių ir iš tiesų labai daug turi tik po vieną vaiką. Sakysite, dar ne vakaras? Gal. Pažiūrėsim.
Ir dar noriu pasidalinti Dovilės Štuikienės straipsniuku (gavau leidimą perspausdinti čia), kuris buvo anksčiau spausdintas „Laimos” žurnale. Kažkaip iš tiesų labai liūdna buvo jį skaityti:
Atsiprašau, turiu vaikų…
Prašyti atleidimo reikėtų pratintis jau pirmą savo vaiko gyvenimo dieną, kai dar pusiaugyvai po gimdymo moteriškei pavargusi slaugytoja pasiūlo mikliai pasirūpinti klykiančiu kūdikiu, o į atsargią užuominą, kad būtų gerai kiek pailsėti, tenka sulaukti nuoširdaus pasipiktinimo: „Tai kokia jūs motina?“. Dėmesio: šią frazę teks girdėti nekartą.
Kaltės jausmas tautietei motinai diegiamas nuolat: kad neužsimirštų, neatsipūstų, kad nuolatos jaustųsi už kažką skolinga visuomenei. Vaikui paaugus, reikia atsiprašyti darbdavio ir kolegų, kad jis dažnai serga, paskui – mokytojos, nes atžalėlė išdykusi. Vėliau – kaimynų už garsią muziką, anytos – už vaikaičio užsispyrimą, marčios ir žento – kad taviškiai jiems gadina gyvenimą. Nesijausti kaltai ir netgi savimi didžiuotis privaloma tik kartą per metus – per Motinos dieną.
Mieloji, būk supermama!
Supermama visur spėja: ji laiku nuveža vaikus į darželį ir mokyklą, laiku atvyksta į darbą (nepriekaištinga šukuosena, makiažas ir dalykiški drabužėliai), tarnyboje ji našiai triūsia (kasmet su madingais aukštakulniais palypėdama po laiptelį stačiais karjeros laiptais), o vakare meiliai besišypsodama žaviam ir bemaž idealiam sutuoktiniui meistriškai pateikia turbūt savaime pasigaminusią gurmanišką vakarienę. Supermamos namuose spindi švara, jos tylūs ir labai tvarkingi vaikai vakarais užsikniaubę ant teisingų knygų kramsnoja ne kokius nors nesveikus traškučius, o morkas bei obuolius. Nesijuokite, kartą mačiau tokį televizijos siužetą. Apie tikrą moterį – įsivaizduojate? Nes buvau įsitikinusi, kad tokios gyvena tik filmuose. Bet jei pamatai kokius tris siužetus per televiziją, o paskui dar kur nors perskaitai, kad žinoma moteris N savo gyvenimą taip lengvai surikiuoja kaip puodelius lentynoje, imi galvoti, kad esi visiška nevėkšla. Nes tavo vaikas mokykloje kažkam nusuko ausį ir šiandien eini „ant kilimėlio“ (mušies į krūtinę, išpažinsi savo kaltes ir žadėsi jį dar tobuliau auklėti); nes per tai pavėluosi į darbo susitikimą ir gausi velnių nuo slibino vadovo, paskui paskambins iš darželio, kad apsivėmė tavo penkiametis, kuris skubiai evakuotas namo ten staiga pasijus visiškai sveikas ir ta proga apšniaukš ką tik sutvarkytą butą. Sėdėdama tarp sausainių trupinių vis tik ryšiesi paskambinti tarnybon ir pranešti, kad po pietų tavęs nebus, nes susirgo vaikas. Ligų grėsmė kabo ant kiekvienos vargšės moteriškės galvos. Ir kiekviena jaučiasi kaltesnė už kitas, nes jos vaikas esą serga dažniau. Pardavimų vadybininkė N. papasakojo štai ką: „Priimdamas į darbą toks storas direktorius pirmiausia į mane įsispoksojo savo mažomis akutėmis. Paklausė, ar turiu vaikų. „Na taip,“– sakau, –„Vieną.“ „O antrą planuojate?“ – dar tiriamiau nužvelgė. Pasijutau kaip pas ginekologą. Numykiau, kad vėliau, kada nors. Tada susidomėjo esamu palikuoniu. Kiek metų, ar dažnai serga? Ėmiau tikinti, kad itin retai, o jei ką – mama prižiūrės. Vaikas susirgo jau po savaitės. Paskui – po trijų. Kartu su mano mama… Šefas priminė, ką buvau sakiusi. Turėjau pasijusti „žiauriai“ kalta. Gerai, kad dar nereikėjo pasižadėjimo parašyti, jog maniškis nesirgs, kol toje įmonėje dirbsiu. Apie paaukštinimą negalėjo būti net kalbos, nors stengiausi kaip įmanydama ir dirbau viršvalandžius. Gyvenimas virto visišku chaosu: namie tapau nervinga ragana, amžinai susigraužusia dėl darbo problemų, tad nenuostabu, jog ėmiau rietis su vyru, kuris priekaištaudavo, kad vakarais nuolatos trūniju kontoroje. Kol kartą susikaupiau ir susiradau kitą darbą. Jame daug mano amžiaus moterų su mažais vaikais. Dėl jų ligų niekas čia tragedijos nedaro: viena kitą pavaduojame. Čia nei iš kolegių, nei iš viršininko negirdžiu: „Na jau tavo vaikas tai serga ir serga…“ Dėstytoja A.sako iki šiol jaučianti dėkingumą savo viršininkei ir kolegoms, kurie toleruodavo tai, kad ji kartais savo darželinuką atsivesdavo į darbą. Aišku, vaikas buvo klusnus ir ramus, taip sakant, rasdavo jį ten, kur padėjusi, o tai šiais neramių asmenybių laikais – retenybė. Nors visuotinai lyg ir skatinamas visur spėjančios supermamos kultas, tačiau anksti savo vaikus auklėms palikusios arba itin daug dirbančios moteriškės irgi verčiamos jaustis kaltos. Buhalterė J.į darbą dėl tam tikrų aplinkybių grįžo tuomet, kai vaikui buvo keturi mėnesiai. Bet apie save prisiklausė visko: kad jai svarbiau pinigai, o ne vaikas, kad užaugusi dukra nebeturės ryšio su mama, kad senatvėje ne tik kad jai vandens stiklinės nepaduos, bet ir pati dienas baigs moterų kalėjime. Kalbos redaktorę P. irgi pjaudavo kolegų požiūris į jos darboholizmą: „Auginau savo porelę 3 metus, nuo namų šeimininkės buities „važiavo stogas“, todėl į darbą ištrūkau kaip kulka. Palikdama vaikus auklei buvau spaudžiama asmeninio įsipareigojimo (o gal niekingo pasiteisinimo – net nežinau…) – kuo daugiau uždirbti, kad laikas atskirai atsipirktų, turėtų prasmės, kad galėčiau vaikams dovanoti savo vaikystės svajones – keliones, atostogas, teatrus, kinus. Darbe sėdėdavau jau 7 ryto, o išeidavau paskutinė, na, tokia sužvėrėjusi mama-darboholikė… Kolegės pradėjo kolektyviai pjudyti: „juk turi šeimą, ko čia sėdi vakarais“, „visų pinigų neuždirbsi“. O man atrodė, kad vienintelis pasiteisinimas, kai vaikai užaugs ir galbūt kada nors paklaus, kodėl taip elgiausi, bus toks: „aš labai stengiausi, kad jums nieko netrūktų“. Situaciją apibendrina teisininkė G.: „Tik nereikia vaidinti, kad viską galima spėti atlikti tobulai. Kai užsibūnu darbe, jaučiuosi nusikaltusi vaikams, o kai stengiuosi būti gera mama, graužia sąžinė, kad padarau mažiau, nei neturinčios vaikų kolegės“ .
Jukš nuo stalo!
Lietuvoje, tiesą sakant, net savos atžalos netoleruojamos, ką jau kalbėti apie svetimas. Užtat iš atostogų pietų šalyse parvežti mažiai, matydami, kaip ten ne tik juos, bet visus vaikus kalbina, rodo dėmesį, tiesiog jais džiaugiasi, prašo mamų vėl važiuoti „pas tuos gerus žmones!“ Vaikai turi absoliučiai teisingą nuostatą, kad čia jie visiems kliudo. Pardavėjoms drabužių parduotuvėje (pabandyk ką nors pasimatuoti su dviem zyzliais…); bendrakeleiviams transporto priemonėse (tenka atsiprašinėti, kai jie nekaltai paklausia: „mamyte, o kodėl to dėdės tokios atlėpusios ausys?“); kaimynams kavinėje ir praeiviams gatvėje (jei vaikas smalsus ir komunikabilus geriau jį laikyti uždarytą), poliklinikos lankytojams (nes rėkia, laksto ir kosėja). Bičiulė pasakojo, kad viešėdami pas jos mamą du jos pradinukai per šeimynines vaišes buvo pasodinti prie stalo kartu su močiutės svečiais ir susilaukė jų pasmerkimo, nes „vaikai turi žinoti savo vietą“. Turi būti vaikų stalas, vaikų kambarėlis, vaikų rezervatas – uždarei ir jokių problemų. Tai dar nuo tamsių būrų laikų likę – vaikai, marš į užpečkį! Nepasitenkinimas vaikais prasiveržia pastabomis jų mamai, kuri turi pasijusti visai niekam netikusi višta. Netgi tuo atveju, jei jos vaikas dar nieko neiškrėtė. Pasakoja prekybininkė I.:„Kartą lauko kavinėje kartu su savo šešiamečiu ir drauge mėgavomės ledais, kai staiga prieš mus išdygo didžiulis vilkšunis be antsnukio ir pavadžio, urgzdamas ir iššiepęs dantis. Sūnus paniškai bijo šunų, net mažų, net jei jie su pažįstamasi šeimininkais. Taigi vaikis užšoko ant suolo, pradėjo verkti, o aš – raminti ir dairytis šuns šeimininko. Netrukus iš kavinės išlindo ponia ir pašaukė šunį. Pasakiau tai moteriai, kad augintinį viešoje vietoje galėtų laikyti taip, kad jis nekeltų baimės ir grėsmės. Madam burbtelėjo, kad jos šuo geras. Tada prie gretimo stalelio sėdėję du vyrukai (vienas – žinomas parlamentaras) ironiškai mestelėjo: be reikalo esą aš čia putoju. Na, tada ir pratrūkau… Paskui pasijutau it kokia isterikė, bet supratau, kad mūsų visuomenėje labiau priimtini tie, kurie augina šunis, o ne vaikus. Šunis myliu, esu jų auginusi, bet maniškiams buvo taikomos šunų, o ne žmonių teisės…“ Keletą metų Airijoje gyvenusi dizainerė J. grįžusi į tėvynę patyrė šoką: jau buvo primiršusi lietuvių požiūrį vienas į kitą, o ypač – į vaikus: „Buvau atpratusi nuo tokių vaizdų: gatvėje tėvai rėkia ir muša vaikus, jei jie, pavyzdžiui, netyčia pargriūna. Kartais atrodo, kad 90 procentų gimdytojų kas nors jų atžalas prievarta įgrūdo ir liepė auginti. Apie svetimų žmonių požiūrį į vaikus net nekalbu. Airijoje stebindavo tai, kad atidumas ir pagarba kitiems ten skiepijama nuo kūdikystės: jei smėlio dėžėje koks mažius parpuola, kitas prikeverzoja ir paklausia, ar jam viskas gerai… Lietuvoje vėl įpratau už savo vaikus ant kiekvieno kampo atsipašinėti. Štai einame su pustrečių metukų sūnumi senamiesčiu: vaikas (dar nesusiorientavęs, kad čia – kitos taisyklės) plačiai šypsosi kiekvienam praeiviui, sveikinasi ir veržiasi bendrauti, o jie žiūri į mus tokiais akmeniniais veidais, kad aš tik kaltai gūžiuosi. Vyresnėlių mokykloje irgi jaučiuosi kalta, nes maniškis esą yra vienas iš trijų klasės berniukų, kurie nuodyja kitiems gyvenimą. Per tėvų susirinkimus vis atsiprašinėju auklėtojos ir kitų tėvų, vis teisinuosi. Net nutempiau sūnų pas psichologę, kuri pasakė, kad tai normalus išdykęs berniukas, o jo liga yra vaikystė, iš kurios išaugama“.
O JUMS…AR JUMS YRA TEKĘ ATSIPRAŠYTI (AR JAUSTIS KALTAI, TAIP, TARSI TURĖTUMĖTE ATSIPRAŠYTI), KAD TURITE VAIKŲ???
IR KAS, PO GALAIS, TURĖTŲ PASIKEISTI, KAD IMTŲ KISTI ESAMA PADĖTIS???
Nuotrauka: Pink Sherbet „Sad Child”