Kaip jau buvau minėjusi ir kvietusi, sekmadienį Briuselyje šventėme Vaikų dieną. Sekmadienio rytą mus pasveikino įprastas Briuselio lietus (kad jį kur galas!). Gerai, kad buvau apgalvojusi bėdos variantą – t.y. tai, ką darysime, jei vis dėlto lis… Sakau bėdos variantą, nes juk viskas buvo planuota laukui, o ir šiaip lauke daug smagiau, kai daug žmonių ir norisi daug veiklos!

Mes atvykome anksčiau, nes norėjome papuošti salę bei pasiruošti veiklai. Buvau suplanavusi tokią veiklą: lauke per sieną ištiesti didelį popieriaus lapą, padalintą į tris dalis. Tada duoti vaikams po storą teptuką ir leisti piešti: mažiausiems raudoną, vidutinio ūgio – žalią, o didžiausiems vaikams – geltoną spalvą. (Juk planas buvo padaryti Laisvės kelią Briuselyje). Juk nieko tokio, jei nusiplaunantys dažai varvės ant žolės! Deja, planą teko keisti: iš visų teptukų, kuriuos nupirkau, prisireikė tik trijų: geltono, žalio ir raudono – mat jais aš spalvinau vaikiukų rankeles, o jie iš rankučių atspaudų dėliojo trispalvę.

Salę puošėme vaikų darbeliais. Čia mums labai padėjo Morta, kuri lipo ant kopėčių ir klijavo darbelius ant sienos, o prie Mortos netrukus prisijungė ir Ūla. Žodžiu, draugės darbavosi iš peties, o Gertrūda su Emilija ir Meda linksmai lakstė iš vieno kampo į kitą aktyviai dalyvaudamos ir mums padėdamos ruoštis!

Kai vaikai pradėjo rinktis, pasiūliau jiems piešti: ir šiaip piešti, ir piešti ant didžiojo kartoninio mokyklėlės namelio, kuris ir tądien – kaip ir kiekvieną šeštadienį – buvo labai populiarus! Briuselyje kaip tik tądien dar vyko 20km bėgimas, daug kelių buvo uždaryti, todėl ne vienas vaikas vėlavo. Be to, nežinojau tiksliai, kiek šeštadieninės mokyklėlės vaikų atvyks į koncertą, nes ne visi buvo pranešę, ar jie bus… Kadangi pavasario lankomumas buvo labai nereguliarus, tai to paties tikėjausi ir per koncertą!

Kadangi už lango pylė kaip iš kibiro, visiems teko glaustis viduje. Nors iš pradžių žmonės rinkosi iš lėto, tačiau jau link 11.30 salė buvo pilnutėlė.

Piešiame ant namo:

Žaidžiame ir laukiame pradžios:

11.30 renginį pradėjome šeštadieninės mokyklėlės koncertu. Turiu pasakyti, kad labai labai didžiuojuosi mokinukais, kurie – nors ir retas šį trimestrą atlankė visus šeštadienius – dainavo, deklamavo ir šoko puikiai!

Paskutinis numeris buvo žaidimas-dainelė. Na, suplakiau į vieną du:) Žaidimo žaisti pakvietėme visus vaikus, buvusius salėje. O žaidimą žaidėme štai taip:

Susikabiname už rankų, einame į vieną pusę ir dainuojame: Josiu josiu į turgelį nusipirkti pyragėlį, Didelių (iškeliame sukabintas rankas į viršų) neradau, mažų (visi sustojame ir atsitupiame) nepirkau.

Tada aš klausiu: Už rankų laikėmės? Vaikai atsako: Laikėmės! Klausiu: Už nosyčių laikėmės? Vaikai: Nesilaikėme!

Ir tada einame ratu dainuodami susikabinę už nosyčių. Na, ir taip apsisukame kokius 3-5 kartus (pamatysite, kiek vaikams smagu!) Tada sakote: PIRKSIU VIDUTINĮ, KAIP RATŲ TEKINĮ!!!

Po šeštadieninės mokyklėlės koncerto pakviečiau vaikus daryti trispalvę. Aš tik tepiau vieną rankutę po kitos, o mano šauniosios mokyklėlės padėjėjos R ir J plovė vaikams rankeles (vėliavos kraštuose buvome pastatę po kibirėlį su vandeniu ir padėję servetėlių rankoms nusivalyti).

Grūstis prie kibirėlio, nes kai kuriems ne tiek nusiplauti, kiek pažaisti su vandenuku magėjo:

Rankyčių atspaudų buvo pačių įvairiausių – mat rankas išdažyti prašė ir suaugusieji, ir dar nekalbantys mažyliai, už kuriuos paprašydavo tėveliai 🙂 Beje, šitas drąsuolis tai nustebino, nes vis veržėsi dar ir DAR! (Paprastai tokie vos metinukai nelabai mėgsta, kad jų rankos būtų dažomos…)

Baigta rankučių siena!

Kai siena buvo baigta, reikėjo žmonių siluetų. Taigi visus, kurie norėjo, guldėme ant popieriaus ir apibrėžinėjau!

Aš apibrėždavau, o tėvelius įdarbindavau iškirpti apibrėžtą vaikiuką.

Tuo metu nustojo lyti, atidarėme duris ir…galima buvo lengviau atsikvėpti! Vaikams buvo išdalinti muilo burbulai (jų nupirkome net 45vnt, kad užtektų visiems atėjusiems ir burbulų norintiems vaikams), ir tie, kurie nenorėjo veiklos viduje, iškurnėjo į lauką!

Vieni intensyviai pūtė…

Kiti gaudė…

Treti rimtai grožėjosi…

Tačiau visiems buvo, ką veikti!

Kai buvo baigtas Laisvės kelias, susirinkome viduje, ir visi pūtėme muilo burbulus už laimingą ir nerūpestingą vaikystę! VALIOOOOOOOOOOO!

O štai čia – mūsų baigtas Briuselio lietuviukų Laisvės kelias! Gražu, ar ne?

Po šventės mes, kelios šeimynos, vėl likome…juk reikėjo susitvarkyti! Tačiau nuotaika buvo puiki, nes net ir prastas oras nesugebėjo šventės sugadinti!

P.S. Ačiū Jūratei už nuotraukas, nes aš taip ir nepadariau nė vienos…