„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Vaiko lavinimas – kada tai blogai?
2008 08 05

http://www.alfa.lt/straipsnis/147915

Tenka sutikti tėvelių, kurie – dar vaikui esant pilvelyje – jau jį visaip lavina. Tenka sutikti tėvelių, kurių vos metų sulaukęs pyplys jau lanko keletą būrelių. Matyt, nereikėtų labai stebėtis. JAV atlikti tyrimai (į kuriuos buvo įtrauktos įvairių rasių ir įvairios socioekonominės padėties šeimos) parodė, kad net 87 proc. tėvelių nemano, kad vaikui lavinimo gali būti per daug. Tėvai mano, kad jeigu skaityti su vaiku yra gerai, tai labai daug skaityti yra dar geriau ir pan. Tas pats principas taikomas sportiniams, muzikiniams gebėjimams lavinti. NIEKO PANAŠAUS. Tyrimai rodo, kad vaikai, kuriems visko yra „per daug“, nebenori daryti NIEKO.

Yra ribos

Maždaug iki dešimties metų smegenys vystosi neįtikėtinais tempais: susidaro neuronų jungtys ir įgyjama patirties, kuri pravers visą gyvenimą. Kuo sėkmingiau vaikas kontaktuoja su aplinka, tuo labiau auga jo (ir jo smegenų) noras patirti, išgyventi kažką nauja, išmokti.

Visi vaikai gimsta turėdami įgimtą norą ištirti juos supantį pasaulį, yra smalsūs ir motyvuoti. Vaikai, kuriuos supa suaugusieji, suprantantys jų norą, auga kaip ant mielių (čia turima omenyje ne tik fizinis augimas). Tam, kad vaikas išnaudotų savo potencialą nepersitempdamas, turime suprasti, kur yra vieno ar kito vaiko ribos perimti naują informaciją ir patirtį. Beje, čia juk nieko ypatinga – pagalvokite apie save: kiek naujų dalykų norite ir galite pamatyti / išgirsti / patirti per vieną dieną?!?!

Kaip žinoti, kada pasiekiama riba? Sustokite akimirką ir pagalvokite. Neabejoju, kad puikiai žinote, kada išsenka jūsų vaiko kantrybė. Ir tą jūs supratote ne perskaitę psichologijos vadovėlį, o… tiesiog stebėdami savo vaiką. Stebėdami savo vaiką išmokstame „skaityti“ jo emocijas iš veido išraiškos, balso tembro ir intonacijų. Būtent tas vaiko supratimas tiesiog būnant šalia ir sukuria tą nepaprastą tėvų-vaikų artumą. Jūsų vaikas džiaugiasi ne tada, kai jį be saiko giriate, o tada, kai jį suprantate. Jūsų santykių ašis – tas artumas, kai giliai viduje vaikas žino, jog jį suprantate.

Kai tėvai ir pedagogai ignoruoja vaiko siunčiamus signalus, kad jam jau per akis viso to lavinimo, jie rizikuoja prarasti vaiko tikėjimą ir pasitikėjimą jais. Juk galų gale vaikas nuleidžia rankas galvodamas: jie vis vien manęs nesupranta! Toks vaikas jaučiasi bejėgis, o tokio jausmo rezultatas tas, kad vaikas nebesimoko, o tampa abejingas.

Kada per daug žaislų?

Kai kurie tėveliai, norėdami parodyti begalinę meilę savo vaikui, priperka tiek žaislų, kad nebegalima namuose pro juos praeiti. Visų pirma kuo daugiau žaislų, tuo daugiau netvarkos. Be to, per daug žaislų apkrauna vaikų pojūčius ir jų nervų sistema nebeatlaiko. Vaikai iki trejų metų ypač yra jautrūs tam „per daug“: jie tampa irzlūs ir nuobodžiauja. Štai ir paradoksas: kuo daugiau lavinimo, kuo daugiau pasirinkimo, tuo dažniau pastebime, kad vaikas elgiasi ne taip, kaip norėtumėme, arba išvis tampa pasyvus. Vaikų nervų sistema neatlaiko viso to informacijos srauto, nukreipto į juos.

Be to, kai vaikai turi per daug žaislų, nė vienas nebebūna ypatingas. 1–3 metų vaikai labai natūraliai eina nuo vieno žaislo prie kito juos tyrinėdami. Jei žaislų per daug, vaikas sutrinka: dingsta jo entuziazmas, slopinamas kūrybiškumas, vaizduotė ir pastabumas. Taip pat pastebėta, kad vaikai, pakliuvę į aplinką, kurioje žaislų per daug, ima juos mėtyti, laužyti ir netgi tampa agresyvūs. Turėdami per daug žaislų jie nesugeba jų susitvarkyti ir tikrai negerbia savo tėvų už tai, kad jie jiems tuos žaislus dovanoja.

Kiek ir kokių žaislų turėti?

Geriausia turėti knygelių lentyną, po keletą kaladėlių ir kitų „statybinių“ žaisliukų rinkinių, dažų, plastilino (modelino) ir kamuolių. Elektroniniai žaislai yra mažiausiai lavinantys ir mažiausiai skatinantys vaizduotę. Daug geriau pirkti įvairius gyvūnėlius, lėles-marionetes (užmaunamas ant rankų, ant pirštukų), dėliones, traukinukus. Be to, perkant ir tuos pačius žaisliukus reikia turėti saiką: nereikia 72 kreidelių dėžės vienam vaikui ir 1 tūkst. kaladėlių.

Apskritai manoma, kad geriausia, jei vaiko aplinkoje nėra daugiau nei 10 žaislų. Jei turite daugiau – paslėpkite ir ištraukite po savaitės dviejų (kartu paslėpdami kitus). Taip rotuodami vis turėsite „naujų“ žaislų, kuriais vaikas be galo džiaugsis ir išnaudos juos taip, kaip turėtų. Ypač tai pasakytina apie Kalėdas ir gimtadienius: tuos žaislus, kuriais vaikas mažiausiai domisi, iškart paslėpkite ir parodykite po mėnesio – sulauksite visai kitokio rezultato. 1–3 metų vaikai neprisimena, kad jau turėjo tuos žaislus, jie vis juos „atranda“ iš naujo.

Jeigu matote, kad vaikas itin prisiriša prie vieno ar kito žaisliuko (o tai labai įmanoma 1–3 metų vaikams), to žaisliuko nepaslėpkite, kai rotuosite žaislus. Palikdami tuos žaislus, su kuriais vaikas daugiausiai žaidžia ir rotuodami tik tuos, prie kurių prieina retkarčiais, suteiksite vaikui saugumo ir stabilumo pojūtį.

Jei vaikas vyresnis, dukart per metus atrinkite žaislus, kuriuos jis norėtų nunešti į vaikų namus (ar vargstančiam draugui). Tą prasminga daryti prieš Kalėdas ir prieš vaiko gimtadienį (arba atostogas). Kartu tai bus puiki galimybė pakalbėti apie tai, kad esate labai laimingi, galėdami pasidalyti su tais, kurie turi mažiau.

Pasitikėkite savo intuicija

Kai tėvai klausia, kaip nepertempti vaiko (ypač, jei vaikas gabus), atsakyti nėra lengva. Ypač dabar, kai knygynuose gausu knygų apie tai, kaip auklėti vaikus. Tačiau, perskaičius keletą knygų ir pamačius, kad dažnai vienas mokslų daktaras prieštarauja kitam, iškyla dar daugiau klausimų. O noras suteikti vaikui kuo daugiau galimybių ir kuo geresnį startą gyvenime išlieka.

Kaip jau minėta, pastebėta, kad per daug lavinimo padaro daugiau žalos nei naudos: vaikas tampa irzlus ir (arba) abejingas, taigi kenkia emociniam vaiko vystymuisi, tačiau nėra įrodymų, kad per daug stimuliacijos pakenktų smegenims. JAV buvo atliktas tyrimas, kuriame savanoriškai dalyvavo dvi šeimos. Stebėtos dvi mergaitės trejus metus – nuo trejų iki šešerių savo gyvenimo metų. Viena vos spėdavo atsikvėpti tarp būrelių, o kita lankė keletą. Po trejų metų mokykloje daug geriau sekėsi tai, kuri nuosekliai lankė keletą būrelių. Padaryta išvada, kad kita mergaitė tiesiog tapo abejinga, nes tėvai „neįsiklausė“ ir pertempė savo vaiką.

Žinoma, negalima daryti apibendrinamų išvadų iš vieno tyrimo. Tačiau tikrai verta pasitikėti savo intuicija. Niekas geriau už jus patį nepamatys, kada jūsų vaikui jau gana. Visa tai yra daugybės veiksnių visuma: vaiko asmenybės, jo temperamento, laiko, konteksto. Jokiu būdu negalima apibendrinti, kiek konkretaus amžiaus vaikas būrelių gali lankyti ir pan. Vienam penkiamečiui trys būreliai gali būti per mažai, o kitam – per daug.

Neskaitykite aklai visų patarimų, kuriuos randate – pasiimkite tik tai, kas jums tinka. Manau, kad visuomenės spaudimas tėvams jau yra pakankamai didelis. Jei matote, kad vaikui patinka Mocartas, klausykite. Jei matote, kad 1,5 metų vaikas gali dvi valandas dėlioti dėliones arba statyti „Lego“ bokštą – statykite. Tačiau pamatę, kad vaikas suirzo, palikite jį ramybėje. Jei nuėjus į muzikos pamokėles jis dalyvauja ir jam įdomu – darykite tai. Jei jis stengiasi ištrūkti – eikite lauk.

Pasitikėkite savo instinktais. Niekas geriau už jus nepažįsta jūsų vaikelio, niekas geriau nežino, kas jam tinka ir patinka, todėl ir jūs geriausiai galite nuspręsti, kada lavinimo yra per daug, o kada galėtų būti daugiau.