Ar kas norėtų turėti vaiką kaip angelą? Jei kas nesusimąstęs atšaus „taip”, tegul vis dėlto susimąsto. Mat vaikas – geriausia normalus. O normalus – vadinasi, šiek tiek panašus į nelabąjį.
Ji ir jie. Lygybės ženklo nėra
Mūsų kaimynė Irutė – nepakartojamai švari mergytė. Tiesą sakant, aš neįsivaizduoju, kaip vaikas gali augti toks sterilutis. Jos suknytės be dėmelės, batų nosytės nenuspardytos, lūpų kampučiai niekada neišduoda, ką mamytė ruošė pietų, o panagėse nė su žiburiu nerastum to turto, kurio pilna… normalių vaikų panagėse.
Kartą, kai pas mane svečiavosi draugė su savo mažaisiais ir jie jojo namus kartu su maniškiais, užsuko Irutė – mat ji kartais užsuka pasikalbėti. Su manim, ne su vaikais. Atsisėdo ant kėdės krašto, o man tuoj panižo rankos išlyginti susigarankščiavusią staltiesę. Mes pabendravome apie šį bei tą, Irutė mandagiai atsakė į keletą draugės klausimų, tolerantiškai iškentė jos šiurkštoką humorą ir išėjo. Mes su drauge patylėjome, bet jos akyse aiškiai išskaičiau žodžius – eina sau… Su daugtaškiu. Pagarbiu daugtaškiu. Atviriau sakant, Irutė ją išgąsdino.
Toliau viskas vyko pagal įprastą scenarijų – daug durų trankymo, riksmo, juoko ir verksmo, daug palietų sulčių, daug piešinėlių, be leidimo priklijuotų eksponuoti draudžiamose vietose, daug kramtomosios gumos rutuliukų, prilipdytų stengiantis parinkti slaptesnes vietas (bet nebūtinai), akivaizdūs lankymosi tualete pėdsakai, akivaizdūs naršymo po mano kosmetiką pėdsakai, keletas rimtesnės žalos atvejų – šįkart išdaužyta duobutė apynaujame parkete (niekis, iki vestuvių sugis, mama) ir suniokotos vyresniojo matematikos pratybos (ne niekis, nes mokytoja užmuš, mama!).
Visa tai įprasta, normalu… ir miela. Kaip ir pėdsakų naikinimo įgūdžių demonstravimas vėlų vakarą, triaukštis pažadas, kad greičiau nusipraustų (nagi, pademonstruokite rekordą, vaikučiai!), kauksmas varant miegoti, špygutė vietoj pasakos, ašaros vietoj poterių, ir pagaliau… ramybė.
Štai tokia va ramybė, kuri Irutės namuose tvyro nuolat. Ramybė, nuo kurios tikrai imčiau kaukti. Taip, kad vaikai suprastų, kas yra tikras kauksmas.
Ji ir jie. Gerai, kad lygybės ženklo nėra
Kai kitąsyk susitikom su drauge, Irutės paveikslas dar nebuvo išgaravęs jai iš galvos. Tiesą sakant, ji netgi suko ją, bandydama prilipdyti Irutei kokią nors etiketę. Ne, mergaitė netiko prie vaikų – būsimų pirmūnų, kurie sėdi su suaugusiaisiais, kišasi į jų pokalbį, demonstruoja žinias, kaip seniai linguoja galvas. Ne, Irutė nėra ir apsigimusi „lūzerė”, nepritampanti prie bendraamžių, – šie mielai su ja draugautų, tik ji pati nesiveržia. Ne, ji ir ne kokio ne itin guvaus protelio – paklausytumėte, kaip deklamuoja Salomėją Nėrį ir žaibiškai dėlioja dėliones. Ne, ji ir ne vaikiškos depresijos auka – girdėtumėte, kokiu varpeliu nuskamba juokas žiūrint „Lalailą”. Žodžiu, jokių problemų, kurias galėtų spręsti psichologai. Ne, darsyk patikinu draugę, ir tėvai – normalut normaliausi, jis turi autoservisą, ji – kažkokių projektų vadovė. Irutė tiesiog… ne šio pasaulio vaikas. Būtybė.
O įsivaizduokite, reikėtų įprasti, kad toks besvoris gėris gyvena jūsų namuose: negirdimai prasklendžia pro šalį, net nesujudindamas oro, brrr… Arba atmerkiate ryte akis, o jis meiliai šypsosi, palinkęs prie jūsų, aaa! Na, čia jau draugė pernelyg davė valią fantazijai, bet, reikia pripažinti, tiesos grūdas yra – Irutė tokia miela, kad net baisu!
Kur kas baisiau nei žviegiantys mūsų pajodžargos. Tie, kurie jau kūdikystėje žaibišku judesiu įmeta mobilųjį į alaus bokalą, vėliau akmenuku pagražina tėčio BMW, įpila indų ploviklio į akvariumą, vienodai noriai ragauja žemių ir lūpdažio, rengia raugėjimo varžybas ir paslepia prakąstą kotletą mamos rankinėje. Žinote, kada paskutinį kartą slapta didžiavausi savo mažuoju? Kai jis paprašė trijų litų, bet ne saldainiams, o… apsilankymui skuduryne, kur galėtų išsirinkti kelnes ir murzinti jas kiek panorėjęs, kad niekas niekas jam to neuždraustų. Gudročius. Normalus vaikas. Ir kas iš jo bus? Na, gerai bent jau tiek – tikrai ne angelas.
IEVA ELENBERGIENĖ