Visi esame išgyvenę kažką panašaus…jau, atrodo, tuoj galėsite keliauti namo ir atsipūsti, kai…mieloji atžalėlė papučia lūpytes. Gerai, jei tik veido išraiška byloja apie tą akimirką siautėjančią audrą – labai dažnai ikimokyklinio amžiaus vaikams ta „audra” išsiveržia lauk: ir turime tada pirkinių prikrautą vežimaitį ir šalia jo gulintį ir nejudantį metinuką…arba bėgantį į visai kitą pusę dvimetį…arba koja trepsinti trimetį…o gal užsisriūbavusį keturmetį…Žodžiu, ką daryti TĄ MINUTĘ???
Radau keletą labai smagių patarimų:
Sakykite:
– Gal gali palaukti ir šaukti, kai išeisime į lauką, ką? Visai tavęs negirdžiu, nes aplink per daug žmonių:)
– Pykti (gulėti ant žemės, verkti ir pan.) galima prie septintos kasos, o mes esame prie penktos…Čia, zuikuli, negalima:) Geriau padainuokime „Du gaidelius”!
– Sudėk piktus žodelius (riksmą, pyktį…) į delniuką ir suspausk kumštyje! Jokiu būdu neatleisk! Pyktis pabėgs…Ir nebandyk pažiūrėti pro skylutę…Ir išvis geriau niekam nerodyk…
– Ar gali palaikyti mano telefoną/rankinę/akinius…, kol aš baigsiu?
– Kai supykstu, išalkstu…Einam paieškosim ko nors skanaus.
– O,ne…Kai tik vaikas pradeda šaukti, mama/tėtė užsimeta ant nugaros ir suka suka suka…tuoj tave pačiupsiu!
O jei niekas nebepadės, sakykite: Matau, kad tau išseko kantrybė. Keliaukime namo!
Mūsų vaikams padeda…
…juoko kauliuko ieškojimas;
…pokalbiai apie mokyklą (su Morta);
…klausimas, ko jie norėtų dovanų, kai ateis gimtadienis? (pradeda fantazuoti)
…pasakymas, kad – kai jie šaukia/zirzia – aš negaliu mąstyti:)
…klausimas, ar padės man nupirkti mėsytes/duonytės ir t.t. parduotuvėje…
Ir dar:
– Jei laukiate ten, kur yra žurnalų, vartykite juos ir žaiskite žaidimą „surask“: jūs pasakote, ko vaikui ieškoti kiekviename puslapyje.
– Ištraukite ką nors iš savo rankinės ir įdėkite vaikui į delną. Jis turi atspėti, kas tai, neatmerkdamas akių.
– Vienas mėgiamiausių mano sūnaus žaidimų – rašykite vaikui ant nugaros. Jūs parašote skaičių/raidę, o jis turi atspėti, kokia tai raidė. Jeigu vaikas dar nemoka nei skaičių, nei raidžių, pieškite.
– Jei laukite ten, kur yra servetėlių, pieškite ant jų.
– Sukurkite pasaką. Uošvis su mūsų berniukais daro taip: jis sukuria pirmą sakinį, kitą sakinį – kuris nors berniukų…taip ir eina ratu. Viename žurnale skaičiau apie šeimą, kuri kurdavo tokias pasakas: pirmas sakinys prasidėdavo „laimei, (pavyzdžiui, mano tėvai nupirko man šuniuką)“, o kitas žmogus tęsdavo: „nelaimei, (pavyzdžiui, jis pabėgo)“ ir t.t.
– Žaiskite žodžių žaidimą. Susitariate, iš kokios raidės žodžius galvosite – taip ir darote, kol pritrūksta žodžių. Mūsų berniukai net prašo, kad žaistumėme šį žaidimą mašinoje (nors pradžioj jį žaisdavom tik tada, kai jiems nusibosdavo ramiai sėdėti).
– Žaiskite žaidimą : „aš matau“. Pavyzdžiui, sakykite: „aš matau kažką geltoną“ arba „aš matau kažką, kas prasideda raide A“ ir t.t. Vaikas turi žvalgytis ir ieškoti to objekto.
– Turėkite maišelį sausų pusryčių. Mus jie visada gelbėdavo ,kai reikdavo laukti su tikrai mažu (1-2 metų) vaiku.
– Duokite vaikui pažaisti su monetomis iš jūsų piniginės. Skaičiuokite.
– Svajokite, kur norėtumėte nukeliauti, koks būtų jūsų vaiko svajonių kambarys ir t.t.
– Spėliokite. Pavyzdžiui, spėkite, kad kitas žmogus, atėjęs į šį koridorių, bus moteris su vaiku ir pan. Vaikai taip susidomės ir taip lauks, kad vos ne išsižioję ramiai sėdės.
– Skaitykite iš lūpų.
– Paprašykite vaiko užsimerkti ir …prisiminti, kokie jūsų marškinėliai? Auskarai? Kaip susirišusi plaukus? Ir pan.
– Žiūrėkite pro langą. Bandykite spėti, kur eina žmonės, ką jie jaučia, ką galvoja.
– Slėpkite kažką rankose už nugaros. Jei vaikas atspėja, gali slėpti jis. Ir t.t.
– Jeigu yra vietos šalia, padėkite kelis daiktus iš rankinės ant stalo/suoliuko. Vaikui užsimerkus, paimkite vieną daiktą. Tegul vaikas atsimerkia ir spėja, ko trūksta.
– Tyliai dainuokite daineles, deklamuokite eilėraštukus ir mokykitės naujų.
Žodžiu, daugybė dalykų, kurie nukreipia dėmesį ir padeda užmirštai tai, dėl ko buvo supykta:) Kas padeda jums?