Ne, ne, ne smėlio… Tos kitos, popierinės. Arba metalinės, nors šitos tai jau žemas lygis.
Iki metukų
Vaiko pažintis su pinigais prasideda labai anksti, net anksčiau, nei tvirtina visokie psichologai, – dar net nesulaukus metukų. Dažniausiai ta pažintis sukelia šiokių tokių nervukų. Mamoms. Juk ne vienai teko krapštyti penkis centus iš burnos – mat mažųjų šarkų akutės šiuos blizgiukus suranda net storu sluoksniu apaugusius dulkėmis, o pirščiukai it pincetas ištraukia iš siauriausio plyšelio. Įdomu, jog pagarba Ponui Pinigui gimsta anksčiau, nei daugeliui kitų dalykų – pvz., mamai, tėtei ir tėvynei. Kūdikiško amžiaus žmogutis, pasižymintis nuline kantrybe viskam o viskam, staiga pademonstruoja dideliausius jos kiekius, krapštydamas centą iš po radiatoriaus. Be to, pagarbos mokome ir pačios. Štai mano draugei po itin artimos pažinties su centu teko savo Barborai girdyti laisvinamųjų ir laukti, kol ši padės auksinį kiaušinį ant puoduko. Ak, koks buvo mamos džiaugsmas tą lobį radus! Ak, kaip suprato Barborytė pinigų vertę!
Iki dviejų
Šiuo laikotarpiu man būdavo labai sunku pamaitinti sūnus. Tiksliau, juos išsižioti priversdavo tik koks nors išties išsižiotinas dalykas. Žaisliukus ir knygutes galėdavau susikišti pati žinau kur, tačiau kosmetinė, manikiūrinė dar kurį laiką juos domindavo. Vėliau į pagalbą atėjo fotoaparatas „muilinė“ – tuščią kadrą pliaukšt, blicas blykst! Kol vaikas apšalęs, net kokius penkis šaukštus sukišt galima. Žinoma, toji muilinė greit savo paskirties nebeatliko, tačiau ji iki šiol sėkmingai kaip pereinamasis prizas tarnauja jau pas kokius penktus tėvus.
Na, o šimtu procentu visada gelbėdavo piniginė! Jų žodžiais tariant, „nininia“. Kuo daugiau „nininioje“ skyrelių, kortelių, ir žinoma, esmės, – tuo geriau. Aš tuo metu rinkdavau visas įmanomas parduotuvių, valyklų, grožio centrų nuolaidų korteles – kad tik vaikui būtų smagiau. Bandžiau atlikti testą – sukeisti tikrus pinigus su netikrais. Ir šnipštas! Nebeįdomu! Keisčiausia, jog šitoks pyplys jau puikiai skiria skambančius nuo šlamančių – visad žino, kad pastarieji kur kas vertesni. Netgi kupiūrų nominalus atsirenka. Tarkim, paėmus į rankas šimtinę man, matyt, nevaldomai pilve kažkas krusteli, o mažasis niekšelis iškart pajunta reikalo svarbą – ne veltui sakoma, kad tarp motinos ir vaiko egzistuoja telepatinis ryšys.
Iki trijų
Draugystė su pinigine tęsiasi. Ir svarbėja. Pavyzdžiui, mokantis megzti socialinius kontaktus su panašaus amžiaus bambliais, labai svaru tampa jiems parodyti mamos ar tėčio piniginę. O naują pažintį galima sutvirtinti apsikeičiant tėvų piniginių turiniu. Jei vaikas gudrus, faktą, kur piniginė slepiama, seniai bus išryškinęs. Todėl nors abiem mano sūnums senai nebe trys, rankinę aš vis dar laikau viršutinėje prieškambario lentynoje, kone nepasiekiamoje man pačiai.
Iki ketverių – penkerių
Gimsta poreikis įsigyti nuosavą piniginę. Ir klaidingas supratimas apie patį „įsigijimo“ faktą, kurio mechanizmą paaiškina senas anekdotas: „Vyro klausia – iš kur turi pinigų? Iš spintelės imu. O kas į ją deda? Žmona. O kas jai duoda? Aš. O tu iš kur gauni? Taigi sakiau, iš spintelės!“ Šio amžiaus mažyliai nepertraukiamu zirzimu melžia mūsų uždarbį, be jokių pastangų pakrutinti smegeninę apie to uždarbio atsiradimą. Neturi pinigų? Tai pasiimk iš bankomato! Palaipsniui maža galvelė pajėgia išmąstyti tiek: „Kad turėčiau pinigų, aš labai daug dirbsiu. Ir patį sunkiausią darbą! Gal griovius kasiu? O gal picerijoje picas kepsiu, tai dar ir picų liks…“ O patys gudriausi, perkandę uždarbio prasmę, dažnai griebiasi šantažo. „Mažuti, anešk telefoną!“ – kaip įprasta, lepteli svetimomis kojomis linkusi pasinaudoti mama. „Prašau, penki litai!“ – praneša pasiuntinukas.
Nuo penkerių ligi mirties
Maždaug nuo šio amžiaus visi pradedame mokytis taupyti. Vieni išmokstame, kiti ne… Pavyzdžiui, mūsų didysis nuo penkerių jau puikiai tvarkėsi su kišenpinigiais, gebėjo apmaldyti savo norus, protingai paskirstyti savo „pajamas“, o vėliau ir ieškoti teisėtų būdų joms papildyti. Mažasis gi šiuo klausimu penkerių dar buvo visiškas dzindzilin. Reali daiktų vertė jam iki šiol gūdus miškas – kieme kilus madai pardavinėti savo turtus, jis derasi šitaip: „Du šimtai litų Ne? Tada du!“ Sukrapštyti didesnei sumai mato vienintelį kelią – paprašyti senelio. Ir vaidina tai taupymu. Pamatę, jog grynieji jo kišenėse neužsibūna, pamėginome dėti sutaupytus litus į virtualųjį fondą, pvz.: „Atsisakyk „kinderio“ ir trys litai tau užsirašys į tavo sąskaitą. Kai joje susikaups trisdešimt, galėsi įsigyti išsvajotąjį šautuvą“. Puiku, tik jaunėlis turi vieną sąlygą. Norėtų gauti tuos tris litus čia ir dabar. Kam? Kad nusipirktų ‘kinderį“!
Na ką, ką… Rankų su tėvu dar nenuleidžiame, bet sumanios marčios jau pradedame dairytis.
Ieva Elenbergienė