Kai manęs paprašė įvertinti B.Caplan knygą „Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų”, pagalvojau nieko sau. Taip pagalvojau dėl to, kad ši knyga buvo sąraše knygų, kurias artimiausiu metu norėčiau atsisiųsti. Taigi siųstis nereikėjo. Knygoje yra daug minčių, kurias skaitydama šypsojausi: po visai neseniai kilusio triukšmo dėl Amy Chua knygos (esu rašiusi čia), ši knyga siūlė ne koncentruotis į vaiko auklėjimą, o atsipalaiduoti; ne kabinėtis prie ugdymo įstaigos (per mažai to, per mažai ano ir pan.), į kurią leidžiu vaikus (jau vien dėl to, kad juos ten leidžiu, yra savaime geras dalykas), o tiesiog džiaugtis, kad turiu galimybę ten leisti savo vaikus; ne tikėtis, kad – mano dėka – vaikai bus nuostabesni, bet tiesiog suprasti, kad mano įtaka – nors ji ir yra – nėra tokia didžiulė, kaip gali atrodyti.
Ar viskam pritariu? Tikrai ne. Pavyzdžiui, jo mintys apie vaikų klonavimą ir šio proceso gerumą man nekelia didžiulio susižavėjimo. Bet, kaip sakant, patys perskaitę nuspręsite, kam pritariate, o kam – ne. Aš noriu šiek tiek papasakoti apie tai, kas man patiko.
Yra nemažai savanaudiškų priežasčių turėti daugiau vaikų, bet keturios svarbiausios yra:
1) Šeimos narių panašumą daugiausia lemia paveldėjimas, o ne auklėjimas, tad tėvai lengva širdimi gali atsikratyti daugybės rūpesčių;
2) Tėvai nerimauja daug labiau, nei turėtų. Jei nekreiptumėme dėmesio į kraupias istorijas masinės informacijos priemonėse, suprastumėte, kad šiandien vaikai daug saugesni, nei buvo „idiliškame šeštajame dešimtmetyje”;
3) Daugiausia privalumų, kurių suteikia vaikai, pajuntame tik vėliau. Iš pradžių su vaikais nelengva, bet išmintingi tėvai pasveria miego trūkumą, kol vaikas dar mažas, ir viso gyvenimo atlygį – taip pat ir anūkų gimimą ateityje;
4) Savanaudiškumas ir altruizmas veda ten pat. Pasaulis tampa geresnis, kai tėvai susilaukia dar vieno vaiko, tad apsišvietusio savanaudžio keliu galite žengti ramiai sąžine.
ar jūs atsisakote dėl vaikų nepriklausomybės ir laisvalaikio? ar jaučiate savigraužą, jei skiriate laiko sau? ar žinote, kaip yra iš tiesų? Iš tiesų jūs galite gyventi laisvai ir vis tiek kelti vaiko pasigėrėjimą. Štai taip. Pradėkime nuo to, kad jaunesni nei penkerių vaikai šiandien yra beveik penkis kartus saugesni nei 6 dešimtmetyje. Vaikai nuo 5 iki 16 – keturis kartus. Ir tai – tik pradžia.
Aš visada žinojau, kad gimstamumas yra svarbus mūsų pensijoms (1940 kiekvienam pensininkui JAV teko 10 darbuotojų, dabar – maždaug 5. Apie Lietuvą net nekalbu…gal ir gerai, kad neturiu statistikos), tačiau šįkart pamačiau ir kitą kampą: naujų idėjų šaltinis yra žmonės. Duh, ar ne? Bet iš tiesų: tik gimstant žmonėms gims daugiau genijų, kurie apsaugos Žemę, kurie išras nuostabius daiktus, parašys pasakiškas knygas. Ar žinote, kad du trečdaliai tų, kurie apsisprendė neturėti vaikų, senatvėje to gailisi? be to, thumbs up tėčiams: 1965 tėtės JAV skirdavo tris valandas per savaitę vaikams, šiandien – daugiau nei dvigubai. IR KĄ? Ogi tai, kad mamos šiandien vaikų priežiūrai skiria daugiau laiko, nei skirdavo tada, kai dauguma jų nedirbdavo. Mielosios, kas nutiko? Kas nutiko: eik, zuikeli, pažaisk pats :)? 1965 mamos vaikui skirdavo apie 10val, 2000 – apie 13val. Nepaisant to, kad šiuolaikinės mamos dirba, augina mažiau vaikų ir joms padeda tėčiai. Įsiklausykite: PASIKEITĖ NE VAIKAI, O MES.
Kas dar įstrigo?
„Leiskite savo atžaloms savarankiškai naudotis viešaisiais tualetais, pasilikti namuose vienoms, kai važiuojate į parduotuvę, ar 3-ioje salėje žiūrėti filmą „Burundukai” tuo metu, kai mėgaujatės filmu 6-oje salėje”.
Morta baisiausiai nervinasi, kad aš ją lydžiu į viešąjį tualetą (mat aš jį apvynioju tualetiniu popieriumi). Prisimenu, kaip mano draugė pasakė: Tu ką, juokauji?!? Na, realiai, kiek tu pažįsti apsikrėtusių žmonių?!?! Aišku, tai nepakeitė mano nuostatos (vis dar vynioju tualetus ir laukiu nesulaukiu, kada visuose viešuosiuose tualetuose turėsime tuos toilet seat covers, kuriais taip džiaugiuosi kaskart JAV ir – visai neseniai – labai džiaugiausi Suomijos šiaurėje), bet ne kartą esu pagalvojusi, kad elgiuosi šiek tiek per paranojiškai. Ir vis dėlto knygoje rašoma, kad neteisingas suvokimas, kad šiuolaikinis pasaulis yra pavojingas vaikams, yra pagrindinis beprasmių tėvų kančių šaltinis. Palyginti su „idiliškuoju” šeštuoju dešimtmečiu, šiuolaikiniai vaikai yra labai saugūs.
Važiuoti į parduotuvę be vaikų irgi išmokome. Ypač grįžę į Lietuvą. Jiems tiesiog žvėriškai nuobodu vilktis iš paskos, o namuose gražiai žaidžia.
„Jei auginate du vaikus, pasamdę ne visą darbo dieną dirbančią auklę gyvenimo kokybę pagerinsite labiau, nei nusipirkę automobilį”.
Mums labiausiai gyvenimą Lietuvoje palengvino tai, kad man nebereikia vaikų parvežti iš mokyklos. Kai veždavau, susivalgydavo kelios valandos, kurias po to turėdavau atidirbti naktį. Vieną dieną tiesiog apsiverkiau važiuodama, nes važiavau iš susitikimo, kuris užtruko, vaikai laukė lauke 40min, o aš jaučiausi baisiau, nei siaubingai. Jau nekalbant apie tai, kad tuo metu buvau taip pavargusi, kad užmigdavau, kol degdavo raudona šviesoforo šviesa. (Dabar rašau ir pačiai sunku patikėti). Pamoka, kurią išmokau: geriau praleisti mažiau laiko su šeimos nariais, tačiau bendraujant būti gerai nusiteikus ir mažiau pavargus. Na, negali dirbti daug reikalaujančio darbo ir spėti suvežioti vaikus į/iš mokyklos (nors į mokyklą vežu ir dabar), į/iš būrelius ir dar vakare leisti laiką kokybiškai IR nudirbus visus darbus.
Tikriausiai vienas didžiausių jūsų troškimų yra, kad vaikas(-ai) būtų laimingi, ar ne? Pasirodo, „tėvams patinka manyti, jog jie pakankamai myli vaikus, kad šie užaugę būtų laimingi. Nelaimingiems suaugėliams malonu manyti, jog jų problemų priežastis – tėvų meilės ir paramos trūkumas. Svariausi įrodymai patvirtina, kad klysta ir tėvai, ir vaikai. Nors gamta (genetika mano past.) – ne vienintelė mūsų laimės kalvė, auklėjimui nelieka beveik jokių galimybių ją įveikti. Jei negalite tuo patikėti, žinau, kodėl. Nesunkiai prisimenate situacijas, kai mama ar tėtis jus supykdė ar nuliūdino. Jeigu būtumėte užaugę visiškai kitokioje šeimoje, vis tiek galėtumėte papasakoti galybę istorijų apie tai, kaip tėvai jus įskaudino. Kaipgi tėvai gali būti kalti dėl to, kaip šiandien jaučiatės? Lygiai taip pat galite kaltinti „gyvenimą”.”
Man labai patiko skaityti šią pastraipą, nes viena mano nuolat kartojamų frazių man rašantiems ar pas mane užsukantiems tėvams yra ta, kad NESISTENKITE TOBULAI AUGINTI VAIKŲ, NES VISI VAIKAI VIS VIEN TURI NUOSKAUDŲ. TIESIOG JUOS AUGINKITE IR DŽIAUKITĖS. Smagu buvo gauti mokslinį patvirtinimą tam, ką tiesiog jaučiau. Pasirodo, iš tiesų kiekvienam žmogui yra būdingas tam tikras laimės lygis, į kurį jie vis grįžta. Taigi: jeigu turite vaiką, kuris nuolat susiraukęs, kuriam nuolat negana, tai pralinksminti jį galite tik akimirkai ir, deja, gan greitai jam vėl bus negerai. Išvada? Darykite tai, ką esate apsisprendę daryti, būkite nuoseklūs, ir vaikas užaugęs tik padėkos, kad ne puolėte pildyti kiekvienos jo užgaidos (nes jam, vargšeliui, liūdna, nes jam, nabagėliui, trūksta dėmesio ir pan.), o auklėjote nuosekliai, garbingai ir sąžiningai.
Prisimenu, kaip mano močiutė man pasakojo apie save ir savo seserį (pametinukes) ir kaip tėtė vieną kartą joms, Sibire grįžtančioms iš mokyklos, neatidarė durų ir žiūrėjo, kaip seserys reaguos. Mano močiutė baisiausiai supyko ir stovėjo kaltindama tėtį ir visą pasaulį nepratardama nė žodžio. Tuo tarpu močiutės sesuo bėgo nuo lango prie lango, barbeno ir prašė, kad tėtė nepokštautų, o atidarytų duris. Tėtei duris atidarius, sesė puolė tėtei ant kaklo juokdamasi iš pokšto, o mano močiutė – nepratardama nė žodžio ir visa pajuodusi iš pykčio – praėjo pro tėtį. Ar pažįstama situacija??? Man – tikrai taip! Ir po to sakyk nesakęs, kad tie patys tėvai, tas pats auklėjimas, ta pati aplinka…yra dalykų, kurių – net pakeitę tėvus, auklėjimą ir aplinką – pakeisime tik minimaliai.
Patiko ir teiginys, kad mokome savo vaikus matyti pasaulį taip, kaip matome mes patys, – net jei kiti sako, kad mūsų požiūris neteisingas ir nedoras. Kai tai darome mes – tai „švietimas”, o kai kitų pažiūrių žmonės – „smegenų plovimas”. 🙂 Gal todėl ieškome ugdymo įstaigų ir pedagogų, kurie būtų tokie (vadovautųsi ta pačia filosofija, turėtų tas pačias vertybes ir pan.), kokie esame mes?
Galiausiai, veiksmingiausias būdas susilaukti tokių vaikų, kokių norite, – išsirinkti sutuoktinį, pasižymintį tokiomis savybėmis, kokiomis turėtų pasižymėti ir jūsų vaikai. Genai turi didelę įtaką beveik kiekvienai pageidaujamai savybei. Tinkamas sutuoktinis – tarsi džinas, išpildantis norus, kurių savo pastangomis įgyvendinti nepajėgiate. Tik vat kaip įtikinti apkvaitusius nuo meilės jaunuolius, kad nuo to, kokį gyvenimo partnerį jie išsirinks, priklauso ne tik jų pačių, bet ir jų vaikų gyvenimas?!?!
Mūsų rūpestis vaikų išsilavinimu, vaikų sėkme, vaikų laimės pojūčiu, vaikų sveikata, protiniais gebėjimais gali pakeisti jo gyvenimą, deja, tik ŠIEK TIEK. Apskritai daugelyje tyrimų (jie gan plačiai aprašyti knygoje) figūruoja skaičius 10%. TAČIAU auklėdami vaiką mes suteikiame galimybę jam atsiskleisti. Pasinaudos jis tomis galimybėmis ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo jo paties. Geri prisiminimai – vienas iš nedaugelio punktų, kurie priklauso tik nuo to, kaip savo vaiką auginsite. Įsidėmėkite tai ir prisiminkite kaskart, kai norite pamiršti savitvardą ir džiaukitės kartu praleistu laiku. Mano patarimas – liaukimės vaiką lenkę savo valiai arba kritikavę jį jo paties labui. Pats geriausias moralas: kadangi mūsų įtaka vaikams stipriausia vaikystėje ir paauglystėje, tai būtent tuo metu galime nukreipti vaikus į tinkamas vėžes, tačiau neleisti iškrypti sekasi jau gerokai prasčiau.
Be viso to, ką aš jau žinojau ir ko nežinojau, šioje knygoje perskaičiau vieną mintį, kuri man nepaprastai priminė tai, ką man kartoja G. „Ar pasauliui reikia dar vieno valytojo? Be abejo. <…>. Kai nepakanka nekvalifikuotų darbininkų, kurie plautų indus ar vežtų šiukšles, to imasi kvalifikuoti darbuotojai – o kiti jų talentai švaistomi. Jei Bill’as Gates’as pusę savo laiko skirtų biurui valyti, valgiui gaminti ir vaikams prižiūrėti, jis atrastų daug mažiau mus visus turtinančių idėjų.” Dėl to vaikams nuolat pabrėžiame, kad visi žmonės, kurie dirba, yra gerbtini. Ir dėl to suprantu, kad tam tikri darbai yra man ir tam tikri – ne. Ir – kad ir ką kas sakytų – nuo to tik geriau.
Ir dar. Vaikai yra geriausia, kas mums gali nutikti. Sunku tuo neabejoti, kai trimetę ištinka pykčio priepuolis, dešimtmetis varto akimis, aštuonmetis atsikalbinėja, o beveik šešiametė pareiškia, kad esame blogiausi tėvai pasaulyje. Bet – nepamirškite – tai trunka tik trumputėlę akimirką, o vaikus turime visą gyvenimą.
Čia skaitykite pokalbį su autoriumi.
Knygos recenzija.
O dabar – GALIMYBĖ LAIMĖTI KNYGĄ:
Parašykite komentarą, kodėl apsisprendėte turėti tiek vaikų, kiek turite. Ir -jei planuojate daugiau – kokie argumentai yra turėti daugiau vaikų?
Komentarų lauksiu iki ketvirtadienio, SAUSIO 26 dienos, vidurdienio.
Laimėtoją – vieno komentaro autorių – atrinksiu atsitiktiniu būdu ir paskelbsiu taip pat komentaruose. Išvydę savo vardą, susisiekite ir pasakysiu, kaip atsiimti knygą.