http://www.alfa.lt/straipsnis/152656
St. Jude vaikų universitetinė klinika, atlikusi tyrimą, nustatė, kad vėžiu sergantys vaikai dažniau yra stabilios psichikos nei sveiki jų bendraamžiai. Ir depresija jie suserga kur kas rečiau. Atliekant tyrimus dėl depresijos, nerimo, potrauminio streso ir gyvenimo kokybės, buvo pastebėta, kad vėžiu sergantys vaikai dažnai pasirodo netgi geriau nei sveiki bendraamžiai, – teigia Science Daily. Su savo komanda atlikęs šiuos tyrimus dr. Sean Phipps teigia, kad vaikai neįsivaizduojamai puikiai susidoroja su stresu ir gydymu, kurį jiems reikia iškęsti. „Šie vaikai tampa atsparūs ilgalaikiams ir trumpalaikiams emociniams bei fiziniams padariniams, kuriuos sukelia jų liga ir jos gydymas“, – teigia jis.
Šis netikėtas atradimas – kad vėžiu sergantys vaikai yra emociškai atsparesni – yra labai svarbus aiškinant, kodėl tiek daug vaikų įveikia šią siaubingą ligą. Dr. Phipps teigia, kad šis atradimas pakeitė visų vėžį įveikusių vaikų ilgalaikių tyrimų kryptį. Dabar tyrimai sutelkti į tai, kaip vaikai susidoroja su vėžio padariniais. Mokslininkai tikisi, kad šie vaikai jiems padės sužinoti, kaip būtų galima padėti sveikiems, bet kenčiantiems nuo depresijos, nerimo ir streso vaikams.
„Pediatrinės psichologijos“ žurnale dr. Phipps yra paskelbęs ne vieną straipsnį vėžiu sergančių vaikų prisitaikymo tema. Viename jų dr. Phipps teigia, kad vis dėlto nedidelė depresija užklumpa vėžiu sergančius vaikus, bet tai nėra savęs apgaudinėjimas: šie vaikai neignoruoja savo ligos apsimesdami sveiki – tiesiog jų reakcija vadinama „represyviu prisitaikančiu stiliumi“. Šie vaikai išsiskiria tuo, kad kuria teigiamą savo įvaizdį ir vengia grėsmių. Jie mano, kad yra gerai prisitaikę, galintys save kontroliuoti ir iš esmės yra patenkinti savo gyvenimu. Tik labai nedaug šių vaikų susiduria su tokiomis emocinėmis problemomis, kurias būtų galima pavadinti patologinėmis.
Šių tyrimų rezultatai daugiausiai remiasi pačių vaikų apklausomis, per kurias jie išsakė savo reakciją į įvairias stresines situacijas. Iš esmės būtų galima teigti, kad ši naujiena yra tikrai gera. Nors mokslininkai vis dar gilinasi ir tikrina, ar nebuvo apsirikta, ar nebuvo kas praleista, bet jau kuris laikas rezultatai nekinta ir kol kas nebuvo pastebėta tendencija rezultatų, liudijančių, kad vis dėlto vaikai labai sunkiai susitaiko su savo liga ir prie jos prisitaiko.
Mokslininkai mano, kad viena priežasčių, kodėl šie vaikai taip gerai susidoroja su tokiu dideliu stresu, yra puiki priežiūra, rūpestis ir meilė, kuria jie apgaubiami namuose ir ligoninėse. Be to, šiems vaikams mokykloje nereikia laikyti egzaminų, iš jų nesityčioja bendraklasiai, t. y. jie nepatiria ir daugybės streso šaltinių, su kuriais susiduria jų bendraamžiai. Represinis adaptyvus stilius tarsi suteikia jiems galimybę sėkmingai prisitaikyti. Tačiau, pabrėžia mokslininkai, tai gali būti tik vienas veiksnys iš daugelio.
Tiek nedaug depresija sergančių vaikų tarp sergančių vėžiu privertė kitus mokslininkus susimąstyti, gal vertėtų atlikti kitus psichologinius tyrimus, pavyzdžiui, dėl potrauminio streso. Potrauminis stresas paprastai ištinka po didžiulės nelaimės, kuri užklupo arba kėsinosi užklupti žmogų. Potrauminiu stresu sergantys žmonės sapnuoja košmarus, mato baisius vaizdinius, atsiskiria nuo visų, vengia žmonių ir vietų, kur buvo patirtas stresas, nenori veiklos, sutrinka jų miegas. Taigi mokslininkai, pasiryžę tai ištirti, nustatė, kad daugumos vėžiu sergančių vaikų potrauminis stresas vis dėlto nevargina – šiai ligai diagnozuoti nepakakdavo simptomų. Tyrimai patvirtino, kad vėžiu sergantys vaikai patiria mažesnį stresą, nei gamtos stichiją, rimtą traumą, tėvų mirtį ar kitą panašų didelį stresą patyrę vaikai.
Dr. Phippso vadovaujama komanda ištyrė 120 vėžiu sergančių vaikų, kuriems gydymas nuo vėžio buvo baigtas bent jau prieš šešis mėnesius, somatinius simptomus, t. y. jų fizinius sutrikimus, tokius kaip svorio praradimas, nemiga, energijos stygius. Paaiškėjo, kad jokių tokio pobūdžio skirtumų tarp sergančių vėžiu ir sveikų vaikų nėra. Mokslininkus nustebino tai, kad vėžiu sergantys vaikai netgi turėjo mažiau simptomų.
Taigi dabar mokslininkai stengiasi studijuoti pozityviąją psichologijos pusę, t. y. optimizmą, naudos paiešką, potrauminį augimą ir koncepciją, kad susidūrę su sunkumais, vis dėlto įgyjame tokios patirties, kokios kitu atveju nebūtume turėję progos sukaupti. Be to, daugeliu aspektų tos patirtys gilesnės ir netgi stipresnės. „Mokslininkai psichologai istoriškai ieškojo problemų, kurias reikėtų vėliau gydyti, o ne stipriųjų žmogaus savybių. Tačiau mūsų tyrimų rezultatai liudija, kad, geriau suprasdami, kaip vaikai išlieka ramūs ir kaip taip gerai prisitaiko sunkumų akivaizdoje, galėsime pasiekti daug geresnių savo tyrimų rezultatų“, – teigia dr. Phipps.
Kadangi mokslininkai teigia, kad viena svarbiausių vaikų optimizmo priežasčių yra meilė ir rūpestis, kuriuo juos apgaubiame, turime palaikyti, remti ir skatinti iniciatyvas, kurios prisideda, kad mažųjų ligoniukų laikini namai, kuriuose jiems tenka praleisti kartais neįtikėtinai daug dienų ir naktų, pamažu gražėja, ten jaukiai įsikurti gali ir mama, ir tėtis. Kad kasmet tobulėja gydymo metodai, surandama naujų vaistų, įsigyjama šiuolaikiškos aparatūros. Tačiau ko verta būtų ta išpuoselėta aplinka ir tobula aparatūra, jei ten oro nevirpintų meilė ir rūpestis.
Džiugu, kad yra gydytojų ir seselių, kurie – dirbdami diena iš dienos tą patį sunkų darbą – sugeba į kiekvieną vaiką pažvelgti individualiai, palaikyti jį už rankos ir nusišypsoti. Nes būtent tai didele dalimi ir suteikia jėgų mažiesiems išsikapstyti ir sugrįžti į namus ir pas draugus.