Kai praeitą vasarą viešėjome Lietuvoje, užsukau į vieną daugiabučių kiemą. Ir štai į mane atlekia vienas, na, koks septynmetis su kalašnikovu rankose. Žiūriu į jį, o jis tik PAF PAF PAF į savo iš už kampo išlindusį draugą – tokį ilgaplaukį mėlynomis akimis. Kadangi ilgaplaukis nenukrito, prasidėjo diskusija, ar jis buvo nušautas, ar ne. Draugas tikino, kad jis TIKRAI turi būti miręs.  Kad juos kur dryži paraliai…mane vaizdelis tiesiog beste įbedė vietoje!

O sustingau tikriausiai todėl, kad – nors namuose auga du berniukai – tokio vaizdelio iš arti nebuvau mačiusi. Taip, priklausome tam tėvų porūšiui, kurie neperka savo atžaloms šautuvų.

Kadangi jau ne kartą diskutavau šia tema ir draugų rateliuose, ir viešiau, suprantu, kad tema yra daug kam aktuali. Ypač tiems tėvams, kurių vaikeliai tiesiog dreba žiūrėdami į šautuvą. Kodėl leisti ir kodėl neleisti? Pabandykime paanalizuoti ir gal tai padės Jums susidaryti savo nuomonę, priimti sprendimą, kuris atpalaiduotų šį galvos skausmą.

Kodėl vaikams tėvai neleidžia žaisti su ginklais? Priežasčių yra ne viena, tačiau kelios pagrindinės:

– Ginklai žudo. Žudyti – nevalia.

– Morališkai nepateisinama skatinti vaikus žaisti daiktais, kurie – kai nežaisliniai – žaloja kitus gyvus padarus.

– Ginklai reiškia agresiją. Kai leidžiama vaikams žaisti su ginklais, skatiname jų agresiją.

Ir t.t. ir pan.

Žaisdami vaikai nesąmoningai mums parodo, kas jiems yra įdomu, ką jie žino apie pasaulį ir kaip jie ieško savo vietos tame pasaulyje. Žaidimas padeda vaikams galvoti. Be to, vis daugiau rašoma apie tai, kad vaikų žaidimą ikimokykliniame amžiuje reikia visokeriopai skatinti ir naudingiau yra ne vežioti vaiką į N būrelių, o tiesiog leisti jam bent jau keletą dienų tiesiog…žaisti! O ką daryti, jei vaikas nori žaisti TIK su ginklais? Ar tada mes trukdome vaikui mąstyti ir rasti vietą pasaulyje?

Kai kuriems vaikams ginklai neįdomu. Pavyzdžiui, jei mūsų jaunyliui pasiūlytumėte rinktis: šautuvas ar maža pirato figūrėlė, jis tikriausiai pasirinktų pastarąją (na, nebent brolis įkalbėtų) Vyresnėlis, kita vertus, iš visų žaislų išsirinktų kardą/šautuvą/peilį ir pan. Tie, kurie analizuoja, kodėl vaikus taip traukia žaidimai su ginklais, įvardina, kad:

– Ginklus vaikai gali lengvai pasigaminti. Prisimenu, kaip mūsų pirmagimis išlupo iš dėlionės raidę „L” ir pradėjo šaudyti. Net neįsivaizdavome, kur jis tai matęs atkartojo, tačiau atliko veiksmą puikiai!

– Vaikai mėgsta suaugusiųjų reakcijas. Kuo reakcija stipresnė, tuo įdomiau! Nenuostabu, kad vaikas nori DAR.

Tačiau įdomu, ką jaučia patys vaikai? Ilgai sukau galvą, ką jie vis dėlto gali jausti. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo ta, kad vaikai mėgsta žaisti mirtį. Kodėl? Todėl, kad ją supranta visai kitaip, tiksliau, jiems ji tam tikra prasme paprastesnė, o kita prasme – kupinesnė mistikos, nei mums. Todėl nenuostabu, kad ir ją žaisti labai maga. O kas geriau, nei susišaudymas, kur nušautas atsiguli ir nejudi? Arba tas adrenalinas, kuris trinkteli, kai sėlini link priešo jam iš nugaros? Antra mintis, šovusi į galvą, buvo stereotipinė: na, sakykit, ką norit, tačiau nė viena mūsų mergaitė TIEK nenorėjo žaisti su ginklais kiek norėjo net mūsų pacifistinis berniukas! Vadinasi, vis dėlto tas žaidimas su ginklais yra labiau gundantis vyriškąją lytį. Nesileisiu į Froidines hipotezes, kodėl taip gali būti…tiesiog manau, jog priežastis yra gan paprasta: tiems, kurie mėgsta lauko žaidimus, na, juk nesinori kiaurą dieną lakstyti beprasmiškai. Ginklai suteikia žaidimams prasmę, suteikia žaidimui turinį, o lauko žaidimus, žinia, mėgsta daug berniukų. Pavyzdžiui, mūsų namuose kol kas ilgiausiai buvę populiariausi žaidimai buvo Žvaigždžių karai, Karibų jūrų piratai ir pan. Juokingiausia buvo, kai net mažoji dukrelė norėjo būti ne princese Lėja, o viena tų, kurie ten su tais šviečiančiais kardais švaistosi ir tuo tikslu naudojo slidinėjimo lazdą!

Na, bet aš vis vien neįsivaizduoju susišaudymo arba laukinės medžioklės namuose! Man norisi siųsti vaikams žinią (savo elgesiu, kalbomis ir taisyklėmis namuose), kad ginklai nėra gėris. Ir kuo tie ginklai realistiškesni, tuo man prasčiau su  tolerancija jiems.

Kodėl aš nemanau, kad žaidimą VISAIS ginklais reikia uždrausti? Kodėl aš leidžiu vaikams žaisti su vandens šautuvais ir su kardais? Visų pirma, karduodamiesi (čia mūsų vaikų žodis žaidimams su kardu) vaikai suprato, kad galima kitą skaudžiai užgauti, kad smagumas kartais per akimirką virsta ašaromis (nesvarbu, ar netyčia trenkus per ranką, o ne per kardą, ar apliejus priešą vandeniu, kai šis to visai nepageidavo) ir pan. Visų antra, aš, tikiuosi, sugebėjau jiems perduoti, jog suprantu jų norą išsikrauti, tačiau tuo pačiu suprantu, kad viskas turi kontekstą ir, mano nuomone, nėra tokio dalyko kaip džiaugsmą nešantys šautuvai. Vandens šautuvų paskirtis yra išlieti energijos perteklių lakstant ir pasilaistyti. Kardų paskirtis yra išlieti energijos perteklių visaip stengiantis atkirsti/išvengti priešininko smūgių, įsivaizduoti esant riteriais/piratais ir pan (o šiuos įsivaizduojamuosius žaidimus ikimokyklinio amžiaus vaikai labai mėgsta žaisti!) IR išmokti susitarti su priešininku, jei netyčia jį užgauni, kad jis ir vėliau norėtų žaisti su tavimi! (t.y. šiame žaidime – kurį teko stebėti begalę daug kartų – vaikai patys turi labai aiškias savo taisykles, kurių laikosi, pyksta, jei kitas nesilaiko ir – turiu pripažinti – labai tobulėja jų socialiniai įgūdžiai tariantis, derantis, pykstantis ir vėl susitaikant!). Net ir šautuvus suprasčiau, jei žaistumėme…tirą: vaikas lavintų akies-rankos koordinaciją, tikslumą, susikaupimą ir t.t. ir pan. O lakstymas ir šaudymas, kad tiesiog kitas numirtų???

Kitas, manau, labai svarbus aspektas, yra tas, kad kai kurie tėvai tiesiog draudžia, ir tiek.  Žinote, kokie vaikai dažniausiai susižeidžia JAV namuose laikomais ginklais? Tie, su kuriais tėvai apie ginklus nekalba, nekalba apie pavojų, kurį jie gali sukelti, nekalba apie tai, kodėl jie juos draudžia! O tėvai, kurie parodo, paaiškina, daug rečiau prisišaukia nelaimę. Kodėl? Na, juk visi vaikai smalsūs. Ir visiems vaikams maga padaryti tai, ką tėvai draudžia… Tik truputėlį…Tik vieną kartelį pažiūrėti ir išbandyti… Deja, tas kartas neretai tampa lemtingu.

Anądien su draugais kalbėjome apie tai, kad visi mes kažkur giliai niekada neužaugame. Nežinau, kaip jums, bet man paintball žaidimas yra daugiau išsilakstymas, žaidimas su tam tikromis taisyklėmis, nei žudymas. O gal tam tikra prasme aš patenkinu ir tą savo medžiotojo instinktą (tik nebandykite man pamokslauti, kad moteris jo turėtų neturėti! Turiu ir dar kokį!), kuris giliai slepiasi manyje? Aš tiesiog manau, kad kontekstas ir the big picture yra labai svarbu. Ir nematau prasmės pateisinti žaidimą tikrom ginklų kopijom sakydama, kad tai – tik įsivaizduojamasis žaidimas.

Taigi aš nesu nei ta mama, kuri perka savo vaikui UZI kopiją, nei ta, kuri neleidžia paleisti vaikams vienas į kitą vandens srovę. Ir manęs neištinka nuomaris, kai baltapūkis pirmagimis iš dviejų DUPLO kaladėlių padaro šautuvą ir nusitaiko iš už kampo į mylinčius tėvus. Tos kaladėlės po akimirkos jau virsta piratų laivu. Ko, deja, apie uzi ar AK47 pasakyti negalėčiau!

Todėl esu ta mama, kuri mano, kad žaislai, imituojantys tai, ko aš nenoriu ir nelinkiu savo vaikams, būtų namuose. Ir savo vaikams aiškiai pasakiau, kad man oda šiurpuliukais nueina, kai aš pamatau vaiką su ginklu rankose. Gal tie, kurie duoda, neskaitė „A Long Way Gone” arba panašių knygų ir nežiūrėjo „Blood Diamond” ir panašių filmų? O gal tiesiog jų oda daug kietesnė, ir jie daug geriau, nei aš, skiria realius žaidimus nuo įsivaizduojamųjų?

Kodėl manau, kad vaikams svarbu tai pasakyti? Todėl, kad, pavyzdžiui, Diane Rich atliktas tyrimas parodė, kad ten, kur vaikams visiškai neleidžiama žaisti karingų žaidimų, šie ima meluoti ir apsimetinėti. Pavyzdžiui, suaugusiajam įėjus jų ginklas „atvirsta” į telefoną. Taigi pasmerkdami agresiją ir žudymą, skatiname veidmainystę ir melavimą. Kas blogiau? Kas geriau? Aš noriu, kad mano vaikai nemeluotų, bet nenoriu namuose ir ginklų.

Ir, žinote, ką? Šiandien mūsų berniukai jau dideli, jau praėjo tas domėjimosi ginklais pikas. Ir jeigu turėčiau galimybę viską pergyventi iš naujo, su ginklais elgčiausi lygiai taip pat! Kardus jie visada turėjo – nuo tada, kai pradėjo domėtis. Ir tuos Žvaigždžių karų kardus turėjo. Turėjom draugus, kurie drąsiai pirko vaikui ginklus. Ten nuėję tikrai neplėšdavom vaikams šautuvų iš rankų – tiesiog pasakydavome, kad į vienas kitą netaikytų. Kartą vaikai paklausė, kodėl mes nenuperkame šautuvų. Užteko vieno ilgo pokalbio apie tai, kam iš tiesų yra skirti ginklai.  Nežinau, gal mūsų vaikai tiesiog itin supratingi?

Ir dar. Medžiotojų, policininkų ir kariškių vaikams (bei tiems, kurie turi ginklą), manau, reikia daugiau pokalbių apie ginklus ir jų paskirtį. Ypač, jei ginklas yra laikomas namuose. Tiesiog tie vaikai yra arčiau ginklo. O kai arčiau, tai turi būti ir geriau susipažinę.

Štai keletas patarimų, kuriuos duoda ginklą namuose laikantiems ir turintiems vaikų:

Iš: Common Sense about Kids and Guns

Taigi čia – kaip jau turbūt visi mane skaitantys žino mintinai – svarbiausia yra sveikas protas ir…buvimas KARTU SU VAIKU! Nes tik būdami kartu ir kalbėdami iš tiesų apkalbėsite tai, kas, kaip, kodėl ir kur vyksta su ginklais, kokia yra jūsų pozicija ir kokias vertybes jūs norite vaikui skiepyti.