Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

“Būk geras” dažnai sakome savo vaikams. Tačiau ką mes tuo norime pasakyti? Ar tai, kad norime, jog vaikas nesimuštų, neįžeistų kitų? Tačiau, pažvelgus giliau, šie žodžiai gali reikšti, jog norite, kad vaikas užaugtų padėdamas tiems, kuriems pasisekė mažiau, nei jam. Yra du būdai skleisti šviesą: galima būti šviesos šaltiniu arba galima būti veidrodžiu, atspindinčiu tą šviesą.

Užuojauta yra viena geriausių charakterio savybių, kurią galima išugdyti vaikui. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pastebima, kad mūsų vakarėjančioje visuomenėje vis labiau vertinamas asmeninių tikslų siekimas, o ne pasiaukojimas dėl kitų. Kaip galime tai pakeisti? Visų pirma, jei norime, kad vaikai išmoktų reikšti užuojautą, turime suteikti jiems galimybes tai daryti nuo pat ankstyvos vaikystės. Visų antra, užuojauta nėra gailestis. Mano giliu įsitikinimu, užuojauta yra ne tik jausmas, bet ir veiksmas. Kaip bebūtų, kiekvienam žmogui yra įgimtas noras padėti ir būti naudingu. Vadinasi, reikia vaiką tik išmokyti, kaip įgyvendinti tą norą padėti. Žinoma, niekas jums neduos 100% garantijos, kad jūsų vaikas užaugs užjaučiančiu ir padedančiu žmogumi, tačiau bandyti verta.

Taip pat verta paminėti, kad užuojautos mokymas nėra matematikos mokymas: čia nėra aiškių formulių ir instrukcijų, ką reikia daryti. Be to, tam tikra prasme tai turi būti kasdienybė, kurią vaikas mato nuo gimimo.

PIRMAS ŽINGSNIS: meilė ir pavyzdys

Apie fizinio kontakto reikšmę naujagimiams rašyta ne kartą. Kūdikiams būtinas glaudus ryšys, be kurio vėliau jiems sunku bus išreikšti meilę bei užuojautą. Ypatingai pabrežiama pirmųjų mėnesių svarba. Atsiliepkite į kūdikio verksmą ir duokite jam tai, ko jis prašo: galbūt jam reikia tik šypsenos bei užtikrinimo, kad esate šalia. Kūdikis neprisimins visų meilės žodelių, kuriuos jam šnabždėjote, tačiau jis…mokės mylėti ir užjausti.

Nuo maždaug vienerių metų vaikams svarbiausia – jūsų pavyzdys. Galite sakyti ką norite, tačiau vaikas įsisavins tik tai, kur jūsų žodžiai sutaps su elgesiu. Vaikai stebi kiekvieną žingsnį: taip, kaip jie imituoja jūsų pokalbius telefonu, lygiai taip pat jie imituoja ir jūsų elgesį su kitais žmonėmis.

Psichologai pataria gerai išanalizuoti savo elgesį. Tėvai, kurie sako: Aš savo vaikui noriu viską duoti ir atranda pateisinimus bet kokiam vaiko elgesiui, dažnai daro jam meškos paslaugą. Tokie vaikai užauga išlepinti pasipūtėliai, kuriems svarbiausia yra jų norų patenkinimas. Kitas kraštutinumas yra tėvai, kurie viską draudžia. Tokie tėvai nori, kad vos vaikščiojantis pyplys jau suprastų visas bendravimo plonybes, dažnai praranda savitvardą ir šaukia ant vaikų, kad jie yra žiopli ir nieko nesuprantantys. Šie tėvai naudoja griežtas bausmes be jokių išlygų, o jų vaikai užauga puikūs manipuliatoriai ir veidmainiai. Žinoma, visada būna ir išimčių, tačiau čia aprašomos dažniausios tendencijos.

Geriausia būti geru, bet griežtu tėvu. Tėvai turi būti autoritetas, tačiau įgytas, o ne išreikalautas. Vaikas turi norėti gerai elgtis ne dėl to, kad bijo bausmės, o todėl, kad jis iš principo nori gerai elgtis.

ANTRAS ŽINGSNIS: kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite

Niekada nėra per anksti pradėti kalbėti su vaiku. Kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad, jei kalbėsite su savo kūdikiu, jis pradės anksčiau kalbėti, ir jo žodynas bus turtingesnis. Vaikai turi kalbėtis apie savo jausmus, nes, ypač ikimokykliniame amžiuje, jiems labai sunku juos išreikšti žodžiais. Svarbu kalbėti ir apie tai, ką jaučiate jūs ir ką gali jausti kiti žmonės. Užuojauta imama jausti ir suprasti tada, kai susiduriama su pavyzdžiais. Pavyzdžiui, galite sakyti: Matai, nukrito mergaitė. Tikiuosi, ji nesusižeidė. Kaip tau atrodo?

Nebijokite, kad jūsų vaikai susidurs su nekasdienine situacija. Galima pradėti nuo tokių paprastų dalykų kaip laikraščių apžvalga: juk nuolat skaitome apie žemės drebėjimus, neseniai turėjome cunamio tragediją. Taip vaikas mokosi ne tik užjausti, bet ir…gamtos mokslų. Nebūtina vaikui rodyti baisių nuotraukų, tačiau galima apie tai kalbėtis. Leiskite savo vaikui jausti baimę, pyktį, frustraciją ir netgi gėdą. Gerbkite vaiko jausmus ir mokykite gerbti kitu žmonių jausmus.

Jeigu manote, kad jūsų vaikui tai gali būti per sudėtinga, galite pradėti paprastais pokalbiais apie vaikus, kurie yra ne tokie, kaip jie: galbūt labai stambūs ar labai liekni, kitokios odos spalvos, kitaip apsirengę. Vaikams reikia viską papasakoti, kad, susidūrę su tokiu žmogumu, jie nesijaustų nejaukiai. Net labai mažas vaikas pajėgus suprasti, kad kitas žmogus serga, tačiau yra toks pat nuostabus, kaip ir jis.

Kalbėkite su vaiku apie vertybes. Kas jiems svarbu? Kas jiems nepatinka? Ką jie norėtų pakeisti? Vyresnių vaikų nebijokite klausti, kas jiems nepatinka pasaulyje ir ką jie norėtų jame pakeisti. Vaikai yra labai protingi. Jie supranta daug daugiau, nei mums atrodo, ir jiems skaudu, kad mes dažnai juos atribojame, norėdami apsaugoti. Jie nenori būti apsaugoti, jei nori jaustis saugūs, o tai nėra vienas ir tas pats. Vaikai, kurie gali išsisakyti, į kurių nuomonę yra įsiklausoma, vėliau gyvenime daug atkakliau siekia savo tikslų bei dažniau jų pasiekia.

TREČIAS ŽINGSNIS: veikite

Galvokite apie kitus. Nepamirškite, kad jus supa kiti žmonės. Kaip visada, pradėkite nuo artimiausių. Psichologė Kelly L.Stone, rašanti apie užuojautos ugdymą, siūlo šeimoms keletą žaidimų: 1) Meilės ratas. Susėskite aplink stalą arba ratu ant grindų. Galvokite apie žmogų, sėdintį jums iš dešinės. Sugalvokite komplimentą, kurio niekada nesate sakę. Mažesni vaikai tegul pagalvoja, kodėl jie myli tą žmogų. Pakartokite su kaimynu iš kairės. 2) Garbės ratas. Šis žaidimas buvo pasiskolintas iš indėnų. Vienas šeimos narys atsistoja rate. Tada visi iš eilės sako, kodėl tas žmogus yra jai/jam svarbus, už ką jam yra dėkingas ir visa kita, ką nori pasakyti iš širdies. Kuo daugiau žmonių, tuo įdomiau.

Šie žaidimai labai dvasingi ir verčia pažvelgti giliau, nei paprastai ir susimąstyti apie amžinasias vertybes.

Be šeimos, yra ir giminės, kaimynai bei draugai: Gal kaimynų senutei būtų labai smagu, jei jūs pasisiūlytumėte už ją nueiti į parduotuvę? Galbūt reikėtų į svečius pasikviesti vaiką, kurio brolis/sesutė guli ligoninėje ir jam labai liūdna namuose? Apsižvalgę tikrai rasite žmogų, kuriam būtų labai malonu, jei jūs parodytumėte, kad jis nėra vienišas.

Dabar ypač dažnai susiduriame su situacija, kad vaikas verkia, tačiau kitas vaikas toliau žiūri televizorių ir pan., nes “ne aš užgavau”. Jis išmokytas atsiprašyti ir būti mandagus, tačiau užjausti – ne. Vaikams reikia paaiškinti, kad net tada, kai jie nieko nepadarė blogo, jie gali padaryti kažką gero.

Aukokite kitiems. Tegul vaikai nuo pat vaikystės supranta, kad padėti mamai, tėtei, broliui, sesutei yra taip pat natūralu kaip kvėpuoti. Tačiau ženkite dar vieną žingsnį ir aukokite nepažįstamiems. Tai nėra lengva. Viena šeima susidūrė su didžiule problema: trys jų vaikai išaugo labai daug rūbelių, ir jie norėjo paaukoti tiems, kuriems jų labai reikia. Apskambino visus Vilniaus vaikų namus ir pagalbos organizacijas – visi jų siūlymą atmetė – per daug vargo. Bet juk akivaizdu, kad Vilniuje (ir ne tik!) yra daugybė šeimų, kurioms viso to labai reikia! Kiek teko išsiaiškinti, geriausia paskelbti laikraščiuose arba žurnaluose – žmonės atsiliepia. Netrukus ir jūsų vaikai supras, koks didžiulis džiaugsmas yra duoti. Be to, kartą “užkibęs”, nebegali sustoti.

Turėkite aukojimo tradiciją. Žinoma, geriausias metų laikas tam – Šv.Kalėdos. Susitarkite, kam padarysite dovaną ir kokią dovaną. Galbūt darželio tėvų komitetas gali suorganizuoti vaikų koncertą senelių namuose? O vaikai nupieš daug nuostabių atvirukų. O galbūt jūs pasiimsite keletą vaikų iš vaikų namų Šv.Kalėdoms. Nepamirškite, kad – nors ir nėra labai sunku – vis dėlto tai ir nėra labai lengva, todėl organizuokite viską iš anksto, kad po to nebūtų nemalonių netikėtumų. Nepamirškite – pats organizavimo procesas atneš ne mažiau džiaugsmo, nei vėliau įvyksiantis faktas.

Savanoriaukite. Pirmą kartą su šiuo fenomenu susidūriau šešiolikos metų JAV, kur, vienaip susikloscius aplinkybėms, tapau savanore ligoninėje, kurioje gydėsi vežiu sergantys vaikai. Mano pagrindinė užduotis buvo skaityti jiems pasakas, žaisti su jais, išleisti tėvus pasiilsėti ir pakviesti medicinos personalą, jei vaikui staiga pablogėtų. Patikėkite, buvo visko, tad po keturių mėnesių, praleistų toje ligoninėje, apie gyvenimą išmokau tiek, kiek nebuvau išmokusi per visus šešiolika metų, kai buvau tiesiog be galo mylima dukra. Vėliau teko susidurti su žmonėmis, kurie sakė: bepigu padėti, kai pats visko turi… Tačiau čia yra požiūrio reikalas: vieni tėvai turi vieną vaiką, nes nori jam duoti “viską”, o kiti tėvai turi penkis vaikus, kurie gauna stipendijas į pačius prestižiškiausius pasaulio universitetus, tačiau sako, kad viską, ko jiems reikėjo, davė tėvai: meilę ir pasitikejimą savimi.

Su savanoriavimu tas pats: padėdamas kitiems gauni tiek, kiek niekada negausi dirbdamas viršvalandžius. Na, o jei į savanoriavimą gali įsijungti visa šeima. Vieno Vilniaus darželio tėvai kiekvienais metais organizuoja didžiulę akciją, kurios metu vienų vaikų namų auklėtiniai parašo, kokių dovanų jie norėtų. Tada šeima arba kelios šeimos kartu (priklausomai nuo finansinių galimybių) nuperka vaikams tai, ko jie NORI. Ne tai, ko reikia, bet tai, ko nori. Nuostabiausia, kad visame procese aktyviai dalyvauja ir vaikai: jie tas dovanas pakuoja, ruošia šventinį koncertą, kurį po to, kartu su dovanomis, nuveža vaikams, kuriems tai galbūt vienintelė galimybė metuose gauti tai, ko jie nori. Manau, kad vienodai gauna ir vieni vaikai, ir kiti: vieni supranta, kad yra žmonių,kuriems jie rūpi, o kiti supranta, kad meilė neturi ribų.

Taigi galimybių yra, tik reikia jų paieškoti. Kaip sakė vienas mano pažįstamas: išmokydamas vaiką nelipti ant slieko, darai paslaugą ne tik sliekui, bet ir savo vaikui. Ir vaiko, ir suaugusiojo savo vertės pajautimas, savigarba, meilė ir net užsispyrimas ugdosi padedant kitiems. Užjaučiant kitus, gyvenimas įgauna naują prasmę. Išmokykite savo vaikus, kad kiekvienas geras darbas grįžta dešimteriopai, kad ir koks jis atrodytų nesvarbus ir nereikšmingas tam tikrą akimirką. Nes užuojauta nėra matuojamas vienetas, o kitam žmogui tai, ką jis padarė, gali išgelbėti gyvenimą. Ar žinote ką nors vertingesnio?