Šiandien perskaičiau straipsnį tema, kurią pati „gvildenau” praeitą savaitgalį prieš šeštadieninę mokyklėlę. Mat praeito šeštadienio tema šeštadieninėje buvo UŽGAVĖNĖS. Apie ką galvojau? Ogi apie tai, kad nenoriu vaikų mokyti to „smagaus” ketureilio: „Mes čigonai Lietuvos…” Na, žinote, apie ką aš čia…

Straipsnyje rašoma apie tai, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT) gavo tėvų skundą dėl to, kad darželyje jų sūnus mokomas netinkamų dainų. Vaiko tėvų manymu, tokia dainelė jau nelabai tinka šiais laikais ir galėtų likti knygose tik kaip paveldas. Jų vertinimu, daina yra įžeidžianti ir nuteikianti priešiškai prieš „čigonėlius“, nereikėtų jos kalti į galvą vaikams.

Man, teisybę pasakius, „užkliuvo” ne tik čigonai, bet ir apdainuojamas smurtas: „plaka, duos”, o dar ir „prisirišę prie tvoros”.  Čia iš tiesų pritariu, kad daina šiems laikams nebetinka: anksčiau vaikai matydavo pjaunamus (ir smaugiamus???) gyvulius, plakamus žmones ir t.t. ir pan. Dabar gi – retas miesto vaikas išvis yra matęs paršiuką, kur jau ten pjaunamą…

Žinoma, tiesiogiai tokios dainos žalos vaikui lyg ir nedaro, ar ne? (taip ir jaučiu, kaip mane apmėto akmenimis, nes aš esu PRIEŠ tautos paveldo išsaugojimą ir…panašiai.) Bet juk tada galima sakyti, kad ir tokie „nekalti” pasakymai kaip „berniukai neverkia” arba „mergaitės gražiai sėdi” neformuoja stereotipų ir yra tik gražūs posakiai, mūsų senolių paveldas…

Iš tiesų manau, kad galima dainuoti (pavyzdžiui): „Mes vaikučiai Lietuvos, prašom blynų ir kavos”. Kodėl blogai? Juk net kalbos neišlaiko savojo „status quo”, jos keičiasi, evoliucionuoja. Vienoje konferencijoje, kurioje teko dalyvauti prieš keletą metų, neurochirurgas pasakojo, kad realiai gimusių po 2000ųjų vaikų smegenys veikia šiek tiek kitu principu nei tų, kurie, pavyzdžiui, gimė 1970aisiais.  Dėl to sudarant ugdymo programas reikėtų į tai atsižvelgti, kad vaikams būtų lengviau (reikia kuo daugiau vizualinių priemonių, daugiau tyrinėjimo ir mažiau sėdėjimo ir „kalimo” ir t.t. ir pan.) Kodėl mes taip bijome natūralios kaitos?

Suprantu, kad diskusija gali būti. Iš esmės netgi pati norėčiau dalyvauti įdomioje, argumentuotoje diskusijoje: kaip neskatinti smurto, stereotipinio mąstymo, kitų tautų neapykantos ir stereotipinio mąstymo apie kitataučius tuo pačiu išsaugant kultūrinį paveldą, daineles, eilėraštukus ir t.t. ir pan.

Bet apie kokią diskusiją galima kalbėti, kai po straipsniu turbūt kokie 98proc komentarų yra tokio štai pobūdžio:

2. Paranoja jums brangūs tėveliai.

3. Yra toks terminas – mankurtai. Gaila jūsų vaikų.

4. Tebūnie amžiams prakeikti eurotolerastai, visi ir kiekvienas, kuris drįsta cenzūruoti lietuvių etnokultūrinį paveldą.

5. Tėvas tai debilas

6. Trenktas tėvas. Labai graži dainelė. Visi vaikystėje dainavom ir apie čigoną, ir apie žydą lipantį kopėčiom. Tokia nuomonė apie šias tautas susiklostė ne šiandien ar vakar – kokie jie yra, tokia apie juos ir nuomonė. Ir labai teisinga!!! Čigonas jis ir Afrikoj čigonas, ne koks „Romas”, „Petras” ar „Albinas”.

7. Kiek dar tyciosites is zmoniu lygiu teisiu aktyvistai?

O štai tokio pabūdžio – labai, LABAI mažai. Man reikėjo perskaityti keletą puslapių visiškų „srutų”, kad rasčiau tokį komentarą:

1. Paranoja, sakote/ o po to stebimes,kodel smurta (nebutinai fizini) jaunimas priima kaip savaime suprantama, naturalu dalyka… subtilus reikalas, formuojantis pasamone, taciau reiskiantis labai daug. Protingi tevai, kuriems nenusispjauti, ka veikia vaikas ir ko mokomas…

Štai taip. Nesistebėkime, kad patyčios – norma. Nes „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda” ir „medį reikia lenkti kol jaunas”. Juk tai – mūsų kultūrinis paveldas.

Nuotrauka: Audringje „Mask II”