Ką tikimės išgirsti atėję į pirmąjį tėvų susirinkimą? Gal gauti instrukcijas, ko iš mūsų vaiko tikimasi? O gal kaip jis bus ugdomas? O gal išvis neinate į tuos susirinkimus, nes jie – tik laiko gaiši(ni)mas? Gal manote, kad jūs rūpinatės vaiku namie, o mokykla tegul dirba savo darbą? Einate viena(s)? Su sutuoktiniu? Iš tiesų nepaprastai įdomu. O aš papasakosiu, kaip buvo man.
Gabrielius sako, kad aš dažnai, kalbėdama su žmonėmis apie švietimą, kalbu manydama, kad jie jau daug žino. Ir jis yra visiškai teisus 🙂 Žinoma, edukologija – socialinis mokslas, be to, visi yra gyvenime (ir dažniausiai nemažai) susidūrę su švietimu, todėl gali daug šia tema papasakoti. Kas kita būtų, jei būčiau kvantinės fizikos dr. 😀 Taip yra todėl, kad, kaip sakant, gyvendamas vienoje aplinkoje nejučia pradedi manyti, kad visi žino tą patį. Bet taip juk nėra! Kas šias mintis iššaukė?
Tiesiog aš kartais pradedu pasakoti – ypač apie Augusto mokyklą – kaip apie savaime suprantama dalyką. Ir tik iš žmonių reakcijos suprantu, kad tai nėra savaime suprantamas dalykas. Tada norisi apie tai kuo daugiau kalbėti, kad būtent taip, kaip yra tarptautinėse mokyklose, taptų ugdymo įstaigų standartu. Na, gal net ne standartu, bet siekiamybe. Nes dauguma to, kas vyksta ten, vyksta ne dėl mokesčio už mokslą (kaip norėtų pasakyti kai kurie skeptikai), o dėl to, kad ateina žmonės, kuriems RŪPI. Ir tokių tose mokyklose yra dauguma. Ir būtent tai makes all the difference. Nes jeigu esi vienas arba esam dviese, tai kažko imtis, kažką keisti yra daug sunkiau, nei jeigu yra tik vienas arba du, kuris(-ie) mano, kad sumokėjau pinigus, ir mano misija baigta! Nes rūpėjimo misija – kai turi vaikų – yra nesibaigianti. Tik tada galėsime skinti vaisius. Arba ir tada ne 😀 Bet tikimybė didesnė, kad galėsime 😀 Vadinasi, viskas vardan tos tikimybės…
Buvau Augusto mokyklos tėvelių vakare. Gabrielius liko su šauniuoju ketvertuku namie, o aš ėjau. Žinote, kas buvo smagu? Dauguma tėvų buvo atėję abu, t.y. mama IR tėtė. Neatėjusių išvis nebuvo. Vienetais buvome gal šešiese. Dvi mamos ir KETURI tėčiai. Klausimas: kiek Lietuvoje į tėvų susirinkimus ateina tėčių? Kiek, kad abu? Kiek išvis ateina?
Augusto mokytoja – diplomato iš Peru žmona, keliaujanti paskui vyra po visą pasaulį ir…(besi)vežanti visur su savimi savo darbą – mokytojavimą tarptautinėse mokyklose. Jau patyrusi (dirba ne pirmoje tarptautinėje mokykloje ir ne pirmus metus) ir įgijusi išminties (jos pačios vaikai – paaugliai). Jau net po trumpo prisistatymo iškart pasirodė sveiko proto moteris. Žinoma, nuostatą sutvirtinti padėjo ir tai, kad Augustas nuo pat pirmos dienos džiaugiasi šia mokytoja, o jis, žinia, nėra toks, kurį lengva pradžiuginti 🙂
Visi tėvai gavome eilėraštį, kuris įkvėpė ir šio įrašo pavadinimą:
On the other side of the door
by Jeff Moss
On the other side of the door
I can be a different me,
As smart and as brave and as funny or strong
As a person could want to be.
There’s nothing for me too hard to do,
There’s no place I can’t explore
Because everything can happen
On the other side of the door.
On the other side of the door
I don’t have to go alone.
If you come, too, we can sail tall ships
And fly where the wind has flown.
And wherever we go, it is almost sure
We’ll find what we’re looking for
Because everything can happen
On the other side of the door.
Kaip jums? Aš net ir mokykloje turėjau vis pakelti akis, kad valdyčiausi, nes akyse tvenkėsi ašaros. Toks požiūris TURI BŪTI. Ir negalėjau neprisiminti vienos mamos atsiųsto laiško apie instrukcijas jos būsimam pirmokui. Ar matote skirtumą? Ar JAUČIATE skirtumą? Mokykla, kurioje sakoma, kad vaikas gali būti drąsiausias, protingiausias ir visoks kitoks, koks jis nori būti…kad viskas įveikiama…viskas įmanoma!
Ką vaikai darė pirmą dieną (ir mums mokytoja parodė)? Visų pirma kiekvienas vaikas gavo užduotį: išsikelti 10 tikslų šiems metams. Po to tuos tikslus aptarė ir išskyrė du svarbiausius. Tada apsibrėžė savo ranką, ją iškirpo ir ant jos užrašė tuos du savo svarbiausius tikslus. Mokytoja visas rankas priklijavo ant sienos ir užrašė: THE POWER OF LEARNING IS IN OUR HANDS. Fantastika, ar ne? Augusto tikslai: dar greičiau spręsti matematikos uždavinius ir geriau rašyti rašinius. (Vakar, kai pasiėmiau Augustą, mokytoja pasakė, kad jo žodynas ir apskritai kalbiniai gebėjimai yra puikūs, todėl ji jam dažnai duoda tas pačias užduotis kaip ir penktokams! Valio skaitymui!)
Augustas šiemet ketvirtokas, tačiau jo klasė – jungtinė. Joje mokosi ketvirtokai ir penktokai. Mokyklos nuomone, toks grupavimas labai naudingas ir vieniems, ir kitiems. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad taip padaryta ne dėl mažo vaikų skaičiaus – mokykloje yra dar viena ketvirta klasė 🙂 Anot jos, ketvirtokams tai – iššūkis, o penktokams – savarankiškumo mokykla.
Ką dar išgirdau?
– Kad mokytojos major – matematika. Kitos ketvirtokų mokytojos – kalba. Todėl jos kartu planuoja ir viena kitai padeda (cha! Aš juk irgi Vaikystės Sode taip samdžiau pedagoges, kad jos viena kitą papildytų!) strateginio planavimo plotmėje. Be to, vaikai turi ir bendrų užduočių, pavyzdžiui, skaitymo draugai (kartą savaitėje susitinka su kita klase ir skaito po du: vienas vaikas iš vienos klasės, o jo partneris – iš kitos. Taip ne tik garsiai skaito ir analizuoja tekstą, bet ir mokosi bendrauti su bendraamžiais) ir pan.
– Prancūzų kalba ir toliau bus keturis kartus savaitėje. Augustas pakliuvo į stiprių neprancūzakalbių grupę (strong intermediate).
-Mes negalime vaikams padėti daryti namų darbų. Namų darbai parodo, kaip vaikas suprato tai, kas buvo dėstoma klasėje ir yra geriausias saugiklis mokytojoms, ar jos dirba taip, kaip turi dirbti. Be to, parodo, kur yra vaikas.
-Klasės puslapyje yra daug nuorodų, kurios padės vaikams giliau pažvelgti į tai, kas yra nagrinėjama klasėje. Visos nuorodos yra patikrintos ir saugios vaikams. Taip pat klasės puslapyje yra Kembridžo ir Oksfordo žodynai, kuriuos vaikai turi naudoti rašydami/ruošdami namų darbus, kad kalba nebūtų skurdi ir plėstųsi žodynas.
Pirmoji šių metų tema – Brainstorm (lietuviškai dažniausiai verčiame minčių lietus). Iš tiesų tai labai psichologinė tema: vaikai yra mokomi kritiškai save (į)vertinti, atrasti, kokios yra jo(s) stipriosios ir silpnosios savybės, analizuojami žmonių tipai, atminčių tipai, vaikai mokomi, kaip geriau ieškoti informacijos būtent konkrečiai jam/jai, kaip geriau ją įsiminti ir t.t. ir pan.
Pavyzdžiui, vakar, kai pasiėmiau Augusto ir paklausiau, ką šiandien sužinojo (tai yra KULTINIS mano klausimas: kiekvieną dieną, Augustui įsėdus į mašiną, jo klausiu, ko jis šiandien išmoko), jis atsakė, kad sužinojo, jog vieni žmonės geriau įsimena informaciją ją išgirdę, kiti – ją pamatę, treti – užsirašę ir t.t. Ir dar pasakė, kad mokėsi užduoti klausimus, kurie padeda atrasti žmogaus stipriausias savybes. Paprašiau, kad pateiktų pavyzdį. Jis ir sako: „Ar tu – organizuotas žmogus?” 😀 Žodžiu, kasa giliai 🙂
Dar kelios šių metų temos (poros neprisimenu): Our place in space; Making the News ir Feelings.
Na, išklausėme visą informaciją, pasivaikščiojome po klasę, kartu su tėvais išgėrėme kavos su bandelėmis ir pyragaičiais (kuriuos, pasirodo, buvo iškepusios kai kurios mamos), susipažinome. Pradėjau kalbėti su viena nauja mama (amerikiete), kuri po kelių sakinių manęs puolė klausti: Are you american? Kažkaip paskutiniu metu niekas manęs nebeidentifikuoja.
Tačiau labiausiai įstrigo paskutiniai mokytojos žodžiai: Mano tikslas yra ne daugybos lentelė ir ne nepriekaištingi rašiniai. Mano tikslas – laimingas, savimi pasitikintis vaikas, kuris metų gale žinotų, kad jis padarė geriausia, ką galėjo!
Žinau, kad yra tėvų, kurie pakrauptų tai išgirdę: kaip čia dabar – kai aš moku tokius pinigus, o vaikas nebe darželyje – svarbiausia ne akademiniai dalykai??????? Aš, kaip sakant, jau esu pasiekusi šioje srityje nirvaną, ir niekas man neįrodys, kad informacijos iškalimas (ir kuo daugiau) yra svarbiausia. Bet tiems, kurie mano, kad aš esu truputėlį kuoktelėjusi, galiu pasakyti vienos daktarės, profesorės, pas kurią lankiausi, kai laukiausi Gertrūdos, nuomonę apie šią mokyklą: tai yra maža nuostabi mokykla. Mano abu sūnūs ten mokėsi. Dabar abu mokosi Ivy League universitetuose. Ir, žinote, ką? Aš beveik neabejoju, kad didžiausią nuopelną už tai galima priskirti tai mokyklai.
Dievulėliau, kokia aš laiminga, kad mano vaikas bent ketverius metus gali mokytis šioje mokykloje! O tau, sūneli, kuo geriausios kloties šiemet. God speed.