Šiomis dienomis – sausio 13-16 – Londone vyksta didžiausia pasaulyje technologijos, skirtos ugdymui, paroda. Žinote, kiek šioje parodoje dalyvių? Ogi (jei neklystu) 743. Įspūdinga! Pradėjau skaityti aprašymus, tai tiesiog netekau amo: jau ŠIANDIEN įmanomi tokie dalykai, kurie dar vakar atrodė mažų mažiausiai kaip iš fantastinio filmo!
Man ši tema labiausiai patiko dėl to, kad tokios parodos skatina kalbėti apie XXI amžiaus mokyklą, ir ar ji – kad ir kaip paradoksaliai tai skamba – yra pasiruošusi tam XXI amžiui???
Žinau, žinau…mokyklos priešinasi ir žaidimams, ir moksleivių dalyvavimui socialiniuose tinkluose (pvz, Facebook), tačiau aš pritariu prof. Stephen Heppell, kuris teigia, kad tradicinė klasė ir tradicinė ugdymo programa turi gerokai kisti: praraja tarp mokyklų, kurios nebijo kaitos ir kurios jai priešinasi didėja neįtikėtinais greičiais.
Didžiosios Britanijos Šeimų ir Švietimo ministras Vernin Coaker teigia, kad mokyklose turi būti naujausios technologijos ir mano, kad maždaug per 15-20 metų bus perstatytos/renovuotos visos valstybinės vidurinės mokyklos Anglijoje. Tačiau ar mes bent įsivaizduojame, ką reiškia 20 metų, kai viskas taip greit kinta? Bandau įsivaizduoti, kaip viskas buvo PRIEŠ 20 metų…hmmm…kasetės? 5 colių diskeliai su 512kb talpa??? „hard’as” 80mb??? Taiiiiip…Gabrieliui Kalėdų Senelis atnešė išorinį diską 1.5tb. Cha! Ir dabar dar įsivaizduokime: viena mokykla naudoja technologijas „prieš 20 metų”, o kita – šiuolaikines. Kur norėtumėte, kad eitų jūsų vaikai???
Prisimenu, kaip per vieną seminarą pedagogams sakiau, kad nedirbtų „pamokomis”. Pamokos žudo kūrybiškumą! Jeigu turite mažų vaikų, puikiai galite įsivaizduoti, kaip jie reaguoja, kai nutraukiate jų veiklą: jie susierzina, nenori pradėti naujos veiklos ir dažnai net atsisako vėl užsiimti ta veikla, jei ją būnate nutraukę… Pastebėjau, kad taip pat ir su pamokomis: vos vaikas įsitraukia, akyse sužimba liepsnelės, tuoj suskamba skambutis ir pusė klausimų lieka neužduota (o juk rytoj jie jau bus pamiršti ir nebeaktualūs), visos mintys ir įdėjos tarsi užstringa pusiaukelėje. Man tai panašu į tai, kaip kartais „užstringa” kompiuteris: prarandi visą tą informaciją, kurios nebuvai išsaugojęs, nes nebuvo laiko jai „išsaugoti”. Todėl ir pedagogams patardavau ir patariu: jei vaikams įdomu, tegul matematikos pamoka trunka…savaitę! Juk svarbiausia, kad metų pabaigoje būtų pasiekti tikslai, o jie – patikėkite – bus pasiekti DAUG efektyviau, jei dirbsite „blokais”, o ne 45min trunkančiomis pamokomis! Ir kaip džiaugiausi, kad toje konferencijoje Londone, pasirodo, buvo mano bendraminčių, teigiančių lygiai tą patį!!! Kodėl dirbti „laiko blokais”? Todėl, kad tada galima bus daryti rimtus projektus, pasitelkiant įvairias IT, nes juk apie kokį darbą ir jo tęstinumą galima kalbėti, kai veiklai (aptarti, pradėti, atlikti, įvertinti, baigti, aptarti) yra duodama 45min??? Ir ką reiškia „rytoj pratęsime”??? Rytoj jau bus visai kas kita!
Nežinau, kada Lietuvoje 11mečiai pamokų metu kurs video žaidimus, o šešiamečiai juos vertins ir siųs savo siūlymus, kaip žaidimus būtų galima tobulinti per Skype programą… gal? Žinoma, bus sakančių, kad tik to ir trūko, tačiau aš manau, kad technologijos yra „blogis”, kai suaugę nekontroliuoja nei laiko, nei turinio. Ir tai – tikrai ne vaiko problema. Prof. Heppell nuomone, išjungti technologijas mokyklose yra tolygu „išjungti” vaikus. Man patiko jo mintis, kad, pavyzdžiui, juk galima būtų moderniųjų technologijų pagalba kovoti su patyčiomis. Kodėl gi ne?
Intel – kompanija, kuri investavo maždaug 1mlrd svarų į švietėjiškas programas visame pasaulyje – apklausė 2700 mokytojus iš 15 valstybių. 98% respondentų manė, kad IT yra būtinos ruošiant vaikus gyvenimui, o trys ketvirtadaliai manė, kad mokyklose nėra daroma pakankamai. 70% pedagogų manė, kad visi vaikai turi turėti asmeninį kompiuterį, tačiau tik 3% jų pasakė, kad mokyklose, kuriose dirba, taip ir yra. Jūs man pasakykite, kiek Lietuvoje vaikų IŠVIS turi prieigą prie kompiuterio??? Man atrodo visiškai normalu, kad mūsų sūnus bendrauja su seneliais ir kitais artimaisiais Skype programa, tačiau iš tiesų būtų įdomu pasidomėti, kiek trečiokų Lietuvoje tą daryti gali ir daro?
Didžiojoje Britanijoje iki 2011 metų kovo mėnesio bus finansuojamas interneto įvedimas sunkiai gyvenančioms 270 000 šeimoms. Įspūdingi skaičiai, tiesa? Bet įspūdingiausia yra tai, kad vaikai, kurių namuose atsirado internetas, pradeda galvoti apie aukštąjį mokslą, turi galimybę geriau ruošti namų darbus ir t.t. ir pan.
Aš puikiai suprantu, kad technologijas galima naudoti ir negeriems tikslams: ne šviečiamiesiems, ne lavinamiesiems, ne praturtinantiems ir ne tobulinantiems. Bet tam ir yra tėvai ir pedagogai, ar ne? Kad padėtų, parodytų, nukreiptų… Daug geriau ne priešintis kaitai, o prisitaikyti. Ir dar geriau – žengti koja kojon su ja! Net neabejoju, kad ateityje vaikai (žinoma, kartu su tėvais) rinksis, kur ir kaip jie mokysis, ir jei mokyklos neprisitaikys, vaikai tiesiog į tokias…nebeis. Ir gal tai užtruks ilgiau, nei man atrodo, bet neabejoju, kad ateityje laukia dideli pokyčiai.
Labai siūlau pažiūrėti filmuką, kuris yra šio straipsnio pradžioje (šis straipsnis – drauge su parodos aprašu – ir įkvėpė šį įrašą).
Nuotrauka: Kevin Zollman „Computers. B&W”