Šiandien jau dešimtą valandą su Fausta ir Agnija susitikome ŽAISLŲ MUZIEJUJE. Nors prieš keletą dienų žadėjo gerą orą, tačiau šiandien lijo dar labiau, nei vakar. Bet mes jau iš vakar vakaro susitarėme, kad važiuosime mašina…todėl ir lietus nebuvo baisus.

Šiaip mums dešimtą valandą kažkur būti nėra taip jau lengva. Vos prabudę labai operatyviai turėjome ruoštis: atsibusti „iki galo”, rengtis, papusryčiauti…bet vaikai iš tiesų norėjo važiuoti į žaislų muziejų, tai nuvažiavome ir buvome prie muziejaus durų 10.02.

Iš tiesų turiu pasakyti, kad muziejus iš pradžių sukėlė nuostabą. Net nežinau, kodėl, bet pradedu galvoti, kad mes Lietuvoje esame įpratę prie visai kitokios tvarkos. Na, vos įėjusi iš pradžių galvojau, kad patekau į muziejaus sandėlį: žaislai udėti „bet kaip”, dulkės kur valytos, kur nevalytos, grindys nusidėvėjusios kaip reikalas ir t..t. ir pan. Žodžiu, pagal susidėvėjimą muziejus atrodo kaip Lietuvoje, tačiau …dar ir netvarkingas. Tik, žinoma, nėra ir nebuvo NĖ VIENOS moteriškės „prižiūrinčios” muziejų lankytojus.

Taigi įėjome į tai, ką iš pradžių pamaniau esant sandėliu. Tyla. Tuštuma. Prietema. Nė vieno žmogaus. Pradėjome slampinėti, ieškoti, kur čia tas muziejus. Vaikai akimirksniu paniro į tą pasaulį: juk viską buvo galima liesti (to, ko negalima, padėta taip, kad vaikai nepasiektų): Morta nusitvėrė senovinį vežimaitį, įkrovė į jį lėlę, berniukai sulipo į senovines mašinas, atrado traukinukų bėgius…

Po gerų dešimties minučių priėjo moteris ir pasakė, kad – jei norime būti muziejuje – turime susimokėti. 😀 Pasirodo, mes atėjome dar jai neatsisėdus prie įėjimo 😀 Ir vis dėlto mes pakliuvome ten, kur ir norėjome pakliūti. Super!

Nuėję susimokėti susitikome ir su Fausta ir Agnija. Uždegė muziejaus šviesas, įjungė elektrinius traukinukus ir…pasinėrėme į tą pasaulį geroms dviems valandoms.

Iš tiesų muziejus nuostabus. Vaikai nepaprastai daug pamatė, dar daugiau palietė bei išbandė. O įvairovė! Pagalvojau, kad būtų smagu atidaryti tokį muziejų ir  Lietuvoje: juk būtų galima surinkti iš visų Lietuvos kampelių ir pakampių užsimetusias lėles, vežimaičius, muzikines dėžutes…juk gal ne viskas išmesta? gal ne viskas prarasta? Tiesiog nepaprastai miela matyti vaikus žaidžiančius ir tyrinėjančius tai, kas buvo ir mūsų žaislai. Pavyzdžiui, man sentimentus sužadino mašinėlės. Dabar vaikai spusteli pedalą, ir mašina važiuoja. Aš prisimenu, kaip mes važiuodavome pasispirdami kojomis, o – sukant vairą – apačioje sukiojosi gelžgaliai…tokių mašinų šiame muziejuje buvo apstu…

Žodžiu, nusprendėme, kad – kaip Augustas pasakė: Kai aplankysime visus muziejus, į šitą norėčiau sugrįžti!

Na, o dabar tegul kalba vaizdai:

Šis autobusiukas buvo vienas favoritų: vaikai vis grįžo ir grįžo prie jo:

Vilhelmas pradžioj daugiausiai laiko leido žaisdamas su traukiniais bei visaip statydamas jiems bėgius:

Šios mašinytės man LABAI priminė vaikystę:

O štai čia garsusis laivas, plaukiojęs iš DB į JAV, kol dar neskraidė lektuvai:

Mes labai apsidžiaugėme, pamatę seną mokyklos suolą, o Augustas reagavo gan…abejingai. Sakė, kad keistas ir nepatogus:)

Džiaugėmės atradę vieną suolą, tačiau greitai, kitoje salėje, radome visą klasę…prisiminiau, kad mano mokykloje muzikos kabinete buvo identiški suolai. Abu berniukai išvadino juos labai nepatogiais, nes nejuda, suolas, o ne kėdės ir dar nuožulnus…fe:) Vilhelmas bene iškart pareiškė, kad mokiniu jis jau nebus…

Jis bus MOKYTOJAS! Augustui buvo puiki proga paaiškinti, kas yra lenta ir kaip ji atrodo, nes vaikinas taip pripratęs prie baltos (ant kurios rašoma su flomasteriu) lentos, kad visai neseniai mudviejų klausė, kaip atrodė tos „senos” lentos. Voila – puiki proga parodyti!

O štai ir meškučių mokyklėlė:

Buvo ir salė, kuroje grožėjomės įvairiausiais lėlių teatrais:

Tramvajaus vagonas:

Šimtai mažų kareivėlių…ach, dar prisimenu tuos geležinius iš savo vaikystės:

Įvairiausių pilių buvo tiek, kiek aš gyvenime vienoje vietoje nebuvau mačiusi:

Augustui labai patiko šis kamuoliuko ridenimo žaidimas:

Tuo metu Morta darbavosi „restorane”:

O Vilhelmas statė JENGA bokštą:

Stalo žaidimų kambaryje įdomiausia buvo Augustui:

Bet veiklos rado ir mergaitės (čia reikia paleisti mažus stiklinius rutuliukus, ir jie rieda…riedaaaaaa):

Ir Vilhelmas:

Kaip tik, kai baigėme apeiti visą muziejų, buvome pakviesti į įvairiausių prisukamų, užvedamų ir t.t. ir pan. mechaninių žaisliukų demonstraciją. Į ją nuėjo Agnija su vaikais, o aš prisėdau ant kėdės vienoje salių ir pamaitinau Gertrūdą. Po nepilno pusvalandžio visi vaikai grįžo labai patenkinti, ir vienas per kitą pasakojo savo įspūdžius apie tai, kaip šokinėjo vištos ir pan.:)

Lijo, tai visi sušokome į mūsų „pakaitinį” mašiniuką (kadangi mūsų remontuoja, tai dabar turime dviejų durų miniatiūrinę mašinytę mechaniniu būdu atidaromais langais ir tokią, kurią reikia visada mechaniniu būdu užrakinti užspaudžiant mygtuką:)) Taigi į šio mašiniuko galą sušoko Agnija, Fausta, Morta, Vilhelmas ir Augustas, Gertrūdą prisegėme priekyje (juk ten, kur nėra saugos pagalvių, vaikus galima segti ir priekyje) ir…važiavome namo. Man buvo labai smagu, kad Fausta pati pasiprašė man ant rankų ir visai nenorėjo eiti namo…antrą kartą pasiprašė man ant rankų:))) (O mama sako, kad labai nedrąsi mergaitė :D)

Štai taip langams garuojant ir valytuvams mosikuojant grįžome pavargę namo…Aš iškart puoliau virti makaronų, nes…jau antrą valandą Augustas ir aš turėjome būti pas dantistę. Pavalgėme ir tekinomis išlėkėme. Verta paminėti, kad dantistė – jau po visko – pasakė, kad jai neteko matyti tokių mandagių ir gražiai besielgiančių vaikų (tfutfutfu, kaip gerai, kad pas ją ėjome „gerą” dieną :D). Anot jos: Kartais vienas vaikas vos nenuverčia kabineto, o čia keturi ramiai laukė, kol jus sutvarkysiu… Ir iš tiesų vaikai elgėsi nepriekaištingai: Augustas skaitė Harį Poterį ir koja supo mašininėje kėdutėje žaidžiančią Gertrūdą, Vilhelmas žaidė su iš brolio pasiskolintu Nintendo DS, o Morta vartė žurnalus…pusę valandos vaikų it nebuvo:) Kaip pasakytų amerikietė, aš švytėjau iš pasididžiavimo! Tokios akimirkos – motinystės katarsis!

Grįžome namo jau beveik ketvirtą, vaikai paprašė pažiūrėti filmuką ir įsijungė „Sparnuotąjį desantą”, Gertrūda užmigo vežimėlyje lauke, o aš susitvarkiau namus.

Ir, žinote, ką?????? Vos Gabrieliui įėjus pro duris, išvažiavau į…Chateau De Limelette. Tiksliau, į ten esantį didžiausią balneoterapijos centrą Belgijoje. O tą pasakant žmonių kalba: tris valandas plaukiojome baseine, sėdėjome hammame, po to saunoje, po to jacuzzi, po to vėl baseine, po to vėl hammame, po to relaksavomės šildomose vandens lovose ir t.t ir pan. ir visa tai – už 15eu!!! Žodžiu, trys moteriškės atsipalaidavo kaip priklauso:) O kaip švaru…gražu…jauku…tiesiog ir kvepia medaus mėnesiu (beje, vaikai iki 16 metų ten nelaukiami)!

Grįžau vis dar pliaupiant lietui: visi vaikai jau miegojo, Gertrūdėlė net išsimaudžiusi:) Gabrielius sakė, kad jie žaidė stalo žaidimus, smagiai pavakarieniavo, išmaudė Gertrūdą ir…nuėjo miegoti.

Nuosttabi diena!