Šiandien – ypatinga diena. Ne tik todėl, kad graži data (2012-12-12), ne tik todėl, kad Kauno Sodelyje šventėme žiemos šventę ir gavau tokią dovaną, kad atėmė žadą, ne tik todėl, kad prisnigo, bet ir todėl, kad šiandien – ketvirtasis Austėjos blogo gimtadienis. Ketveri metai. Daug. Tik pažiūrėkite į Gertrūdą – iš mažyčio kukulio ji tapo sąmoninga mergaite. Taip ir tinklaraštis: iš tokio mažulyčio, kuris daugiau buvo skirtas Lietuvoje gyvenantiems giminėms ir draugams: papasakoti apie save – kaip mes gyvename Belgijoje – ir atsakyti į draugams nuolat kylančius tuos pačius klausimus bei pasidalinti savo (mano) mintimis apie švietimą, jis tapo tinklaraščiu,kurį kiekvieną dieną skaito vidutiniškai 3000 unikalių skaitytojų. Ačiū jums!
Šie ketveri metai buvo sunkiausi ir smagiausi mano gyvenime. Smagiausi, nes būtent tiek metų mūsų šeimoje gyvena Gertrūda Elena. Ji – kerinčio juoko ir šelmiškų akių savininkė. Ji – mūsų šeimos kukulis. Įnešęs į mūsų šeimą tiek dzen ir hipiškumo, tiek tėvystės pilnatvės džiaugsmo, kad kasdien galėčiau apie tai nesustodama pasakoti. Jeigu kas nors ir leido man pajausti, ką reiškia pozityvi tėvystė, tai Gertrūda Elena tą leido pajusti 120%. Ir aš nepritariu tiems, kurie sako, kad tą duoda amžius. Aš manau, kad tą duoda ketvirtas vaikas. Na, bent jau man davė. Ir su tokiu kaupu, kad maža nepasirodė.
Smagiausi ir dėl to, kad įgyvendinau savo svajonę – Vaikystės Sodą. Kaip simboliška – šįvakar gavau dovaną, kuri yra nepaprastai ypatinga. Net nežinau, nuo ko pradėti apie ją pasakoti. Tikriausiai geriausia pradėti nuo to, kad ji labai susijusi su tinklaraščiu. Taigi Kauno tėvai (mamos:)) iš vienos mano tinklaraščio istorijos – Kelionės į Laplandiją – padarė pasakiško grožio albumą. Bet jūs net neįsivaizduojate, kokio jis grožio – apgalvotas kiekvienas niuansėlis. Žinote, kodėl ši dovana tokia simbolinė? Ogi todėl, kad šiandien – tinklaraščio gimtadienis. Įrašas – iš tinklaraščio. Sodelis – labai persipynęs su tinklaraščiu. O nuostabųjį albumą padarė Sodelio mamos. Kosmosas, ne kitaip. Vaikystės Sodas šiandien yra didžiausias ir fantastiškiausias, daugiausiai mane privertęs mokytis, daugiausiai ašarų išlieti ir nuoširdžiausią džiaugsmą ir pasididžiavimą sukėlęs mano profesinio gyvenimo projektas. Jo ištakos – irgi tinklaraštyje. Būtent tinklaraščio skaitytojų – jūsų – palaikymas padėjo įveikti savyje tą kirminą, kuris kužda, kad nesugebėsi.
Tinklaraštį pradėjau rašyti Belgijoje, kur pralėkė beveik ketveri mūsų gyvenimo metai. Todėl kaskart, kalbėdama apie tą dieną, kai pradėjau jį rašyti, prisimenu Belgiją. Ir tą tokį kitokį gyvenimą ten. Net nežinau, koks žodis geriausiai apibūdintų tą gyvenimą, bet gal lengvumas?! Šiandien man atrodo, kad tada aš per mažai džiaugiausi tuo, ką turiu – tokį neišpasakytą būties lengvumą.
Kita vertus, džiaugiuosi, kad grįžome į Lietuvą. Lietuva yra galimybių žemė. Tiesiog tiek galimybių, kiek dabar yra Lietuvoje, tikriausiai mažai kur yra. Tik pažiūrėkite – aplink naujos idėjos įgyvendinamos ir dygsta kaip grybai po lietaus. Ir visa yra inovatyvu, įdomu, žavinga. Man tai it kažkoks proveržis. Rimtai. Gražu žiūrėti. Džiaugiuosi, kad galiu būti viso to dalimi. Įkvepiu tą aplink tvyrantį orą ir, atrodo, skanauju norinčių atrasti svajonių šalį – Lietuvą – lietuvių ryžtą ir tikėjimą.
Ir dar. Šiandien, po ketverių metų tinklaraščio, gimė dar viena mintis, ką būtų galima su tinklaraščiu daryti. Bandysiu ją įgyvendinti, bet kol kas dar tssss, tyliu:)
Beje, šiandien nuėjau sportuoti. Kai tik parašiau pas Beatą savo pasižadėjimus, gavau Kristinos laišką, kad prisijungčiau prie jos, o po to parašė Ieva ir padovanojo treniruotę Stimulus studijoje. Tai vat šiandien joje ir pabuvojau (pilates). Didžiausias siurprizas buvo net ne treniruotė, o tai, kad ją vedė mano pažįstama. Pasaulis mažas, o Lietuva – dar mažesnė. Yra vilties, kad pradėsiu sportuoti. Dideliausias AČIŪ, Ieva, už švelnų stumtelėjimą.
Dar šiandien gavau iš vaikystės laikų draugės laišką (kaip nerealu, kai gali pasakyti, kad turi žmogų, su kuriuo draugauji jau…33 metus! Ir iš tiesų draugauji), kur ji tiesiog parašė, kad manimi didžiuojasi. Įsivaizduojate, kaip nuostabu yra gauti tokį laišką?! Kalėdos gruodžio 13, ir tiek.
Ir viską vainikavo susitikimas su Augusto mokytojais mokykloje. Mat šiandien buvo individualūs susitikimai su mokytojais. Aš norėjau susitikti su visais. Tiesa, mes abu norėjome susitikti su visais, bet du vaikai keliavo pas gydytoją su tėte, tad man teko keliauti į mokyklą vienai. Na, ne vienai – mane lydėjo Gertrūda, nes važiavau tiesiai iš darbų. Gertrūda buvo ne viena tokia – koridoriuose marširavo ne vienas ir ne du broliai/seserys.
Taigi susitikau lietuvių kalbos mokytoją, prancūzų, ispanų, gamtos mokslų, matematikos, technologijų, geografijos, istorijos mokytojus. Esmė ta, kad prancūziškoje sistemoje nėra taip, kad visų dalykų būtų vis kitas mokytojas (Augustas – šeštokas). Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoja yra viena (natūralu, gi prancūzų mokykla). Prancūzų kalbą, istoriją ir geografiją dėsto vienas mokytojas. Gamtos mokslus, technologijas ir matematiką – dar vienas. Žodžiu, susitikti reikėjo tik su keturiais. Du iš jų buvo vyrai. Prancūzų kalbos, istorijos ir geografijos mokytojas pasakė, kad tokio vaiko jis dar nėra turėjęs (Augustas turi 19 iš 20 galimų balų, klasės vidurkis – 12.5), sutarėme, kad pasistengs siųsti į olimpiadą(-as) Lietuvoje, nors tai gali būti sudėtinga, nes mokykloje dirbama pagal Prancūzijos programą. Jo komentaras: „Excellence, culture et rigueur”. Matematikos mokytojas irgi pasakė, kad nuo Naujų duos Augustui 7os klasės užduočių, o ispanų jis ir taip lanko su septintokais. Prasčiausiai Augustui sekasi dailė. Spėju, kad dailininku nebus :). Nestebina, nes prisimenu, kaip Belgijoje su manimi susisiekė dailės būrelio pedagogė ir pasakė, kad mes tiesiog išmetame pinigus, nes Augustas ateina, per 5min kažką papiešia, išsitraukia knygą ir visą likusį laiką skaito. Lietuvių mokytoja pasidžiaugė, kad Augustas rašo tinklaraštį apie skaitomas knygas, o gamtos mokslų mokytojas paklausė, ar Augustas skaito Iliustruotą mokslą bei National Geographic savo, ar mūsų iniciatyva. Kai pasakiau, kad šių žurnalų prenumerata buvo jo Kalėdinių pageidavimų sąraše, tai, sakė, labai didžiuojasi. Ir dar sakė pastebėjęs, kad Augustas skaitė „The Fifty Years War: Israel and the Arabs”. Paklausė, kodėl. Atsakiau, kad jam buvo labai įdomus kilęs konfliktas, todėl ir perskaitė knygą. Pasakė, kad jis užduoda gerus klausimus ir puikiai mąsto kritiškai, ir mokytojas mano, kad tai yra dėl to, jog mes su juo daug diskutuojame, o ir jis pats daug skaito.
Kai Augustulis buvo mažas, mums vis sakė, kad jis tai hiperaktyvus, tai agresyvus, tai šioks, tai toks, tai anoks. Per keletą savaičių valstybiniame darželyje jam buvo priklijuota tiek etikečių, kad mes išsigandę net kreipėmės į raidos specialistus – ką žinosi, gal meilė savam vaikui užgožia profesinį akylumą?! Laimei, turėjome pakankamai proto ir, ačiūdiev, galimybių vesti jį į tarptautinę mokyklą. Tai buvo vienas geriausių sprendimų, beje, pakeitęs ir mano gyvenimą. Nes aš pamačiau, kur Lietuvos švietimas dar iš tiesų yra ir kur galėtų būti. Aš pamačiau, kaip vaikas – tinkamoje aplinkoje ir su tinkamais pedagogais – galėjo atsiskleisti. Aš pamačiau, kaip vaikas pasijuto mylimas ir atsipalaidavo. Aš pamačiau, kaip jo stipriosios savybės buvo stiprinamos, o ten, kur jam buvo sunku, jam buvo padedama augti. Aš pamačiau, kaip vaikas iš „hiperaktyvaus” ir „trukdančio” tapo „talentingu” ir „lyderiu”. Žinoma, buvo visko. Bet ir šiandien mokytojai sakė (kai aš paklausdavau, koks jo elgesys): „jis išdykauja tada, kai jam nuobodu, ir aš turiu pripažinti, kad ne visada galiu jį sudominti, nes klasėje yra įvairių vaikų. Bet tai ne vaiko, o mano problema, todėl sakau, kad viskas yra gerai, ir mes problemas išsprendžiame klasėje”. Viena pedagogė pasakė, kad yra tekę pakelti balsą, bet ir tai ją stebina Augusto gebėjimas savarankiškai ir greitai nusiraminti ir tęsti pamoką. Ji taip pat pasakė, kad didžiuojasi, jog jis mokosi iš klaidų ir labai brandžiai reaguoja į kritiką.
Grįždama iš Augusto mokyklos šiandien pagalvojau, kad būtent tas asmeniškas susidūrimas su švietimo sistema, kuri tikrai galėtų kisti ir su tokia, kuri daug labiau atsižvelgia į tai, kas tinka XXI moksleiviui, paskatino mane rašyti šį tinklalapį (tai, ką rašau apie švietimą). Nes aš nebegalėjau girdėti tų: Na, ir kas?! Vat aš išaugau tokioje sistemoje…ir ką?! Ir mokslus baigiau, ir normalus esu, ir daug pasiekiau. Ko tu čia ardaisi?! Nėra jau taip blogai. Man buvo gerai, bus ir vaikui gerai.
Lietuvoje turime be galo daug protingų vaikų. Atsižvelgiant į tai, kokie esame maži – tikrų tikriausiai. Didžiuojuosi tokiais vaikais/jaunimu. Tad tik pagalvokime, kaip būtų puiku, jei tokių vaikų būtų dar daugiau. Ar gali? Be jokios abejonės. Tik galų gale turime suprasti, kad – jeigu patys vaikai pageidauja dirbti projektais, o ne 45min pamokomis – reikia paleisti. Jeigu vaikai turi klausimų – reikia kartu ieškoti atsakymų. Jeigu vaikai aklai nepaklūsta – džiaugtis ir didžiuotis. Ir dar reikia suprasti tai: jeigu Sveikatos ministerija nubaus mokyklą dėl to, kad ten nevyksta pamokos po 45min minutes…mes eisime į priekį lėtai. Nes senų papročių nereikia gerbti ir laikytis vien todėl, kad tai yra seni papročiai. Sveikas protas yra didesnė vertybė, nors – kaip sako commonsense tinklaraštis – common sense is not so common. O gal vis dėlto?
Tad su gimimo diena, tinklarašti!
Ir noriu padėkoti skaitytojams, kitiems tinklaraštininkams(-ėms), kurie man atsiunčiate įdomių temų, kurie siunčiate gražius laiškus, kurie šio tinklaraščio dėka atėjote į mano gyvenimą. Vienas kung-fu meistras sakė: nėra atsitiktinumų. Jau šiandien žinau, kodėl vienas ar kitas žmogus atėjo į mano gyvenimą. Bet kai pagalvoju, kas dar, gali būti, laukia, aš tarsi sustingstu erdvėje. Ir, žinoma, didžiulė padėka tinklaraščio – dabar jau ir VS tinklalapio – darbelių skilties koordinatorei Renatai ir – kitaip ir būti negali – mano šeimai. Be jūsų visos mano temos būtų neiškepusios. Be jūsų aš nebūčiau aš ir nebūčiau ten, kur esu.
Šis tinklaraštis mane prisijaukino. O aš, tikiuosi, prisijaukinau bent dalelę jūsų.