Šiandien, žiūrėdama nuotraukas, prisiminiau, kad norėjau uošviui nusiųsti nuotrauką, kur vaikai apsirengę iš jo kelionės į Indiją, kur jis lankė tibetiečių pabėgėlių bendruomenes, parvežtais marškinėliais.  Žiūrėdama nuotraukas prisiminiau ir vieną Augusto (ir mūsų)  potyrį darželyje. 

Kai buvome JAV su Augustu, žiūrėjome filmą apie Dalai Lamos vaikystę. Filmas buvo tikrai įdomus Augustui (jam tada buvo 4 metai), po to daug diskutavome. Ir štai grįžtame į Lietuvą, Augustas nueina į darželį. Vieną dieną ateinu jo pasiimti, o jis – susierzinęs. Klausiu: kas buvo? Pasirodo, kad jis bandė mokytojai papasakoti apie Dalai Lamą, o šioji vos ne pasijuokė iš jo sakydama, kad LAMA – ne žmogus, o gyvūnas.

Dar ir šiandien prisimindama tą situaciją vis pagalvoju: taip, ne visi žinom viską. Aš turbūt irgi nežinočiau ką pasakyti, jei mano klasėje mokytųsi vaikas, kuris namuose su tėvais diskutuotų kvantinės fizikos temomis. Bet juk – atsidūrus tokioje situacijoje – galima nusišypsoti ir pasakyti: tikrai? kaip įdomu! O po to nueiti ir pa-googlinti. Prieš penkerius metus turėjau klasėje berniuką, kuris buvo ypatingų poreikių – nepaprastai gabus. Jis labai domėjosi astronomija. Patikėkite, ieškojau ir ieškojau informacijos ta tema…o kiek išmokau iš to vaiko! O ir šiaip…dirbdamas su vaikais išmoksti nepaprastai daug, jei tik ieškai atsakymų į vaikų klausimus…arba įsiklausai į tai, ką jie sako.

Taigi…lauktuvės: