Pastarosiomis savaitėmis teko skaityti ne vieną visai įdomų straipsnį apie tai, kaip į tėvystę yra žiūrima dabar. Neanalizuojant praeities ir pokyčių, iš tiesų įdomu pažvelgti, kur esame šiandien, kaip šiandien visuomenėje žvelgiama į tėvų ir vaikų santykius.
Štai balsas.lt spausdina straipsnį, pavadintą „Vaikų auklėjimo tendencijos”. Straipsnyje išskiriamos šešios tendencijos, kurias norėčiau aptarti ir paskatinti diskusiją.
1. Sekimas giminės tradicijomis. Nesutikčiau, kad anksčiau buvo atmesta tai, kaip augino vaikus praėjusios kartos, o dabar vėl prie to grįžtama. Pavyzdžiui, jau dabar retas išsilavinęs ir besidomintis žmogus mano, kad rykštė – puikus būdas vaikui auklėti arba kad maitinti kūdikį reikia tik reguliariai kas keletą valandų, ir jis negali būti nesuvystytas. Visi žino ir apie fizinio kontakto svarbą. Ir apie natūralaus maitinimo. Ir apie tai, kad „klijukais” maitinti vaiko geriau nereikia. Nemanau, kad grįšime į tuos laikus, kai į vaikus buvo žiūrima kaip į mažus suaugusiuosius ir į juos buvo žiūrima kaip į darbo jėgą.
Jeigu tuo posakiu norėta pasakyti, kad grįžtame prie natūralumo, tai irgi sutikčiau tik iš dalies. Manau, kad VISADA – ypač Lietuvoje – negalavimai būdavo gydomi liaudiškomis priemonėmis (mano mamą jomis gydė, mano mama mane taip gydė, po 11 metų – ir seserį, o dabar ir aš savo vaikams duodu liepžiedžių ir aviečių arbatėles ir darau kompresiukus…), o papročiai tiems, kuriems buvo svarbūs, liko svarbūs, o jei nesvarbūs, tai joks laikmetis ir/ar sunkmetis neprivers jais domėtis. Be to, visada yra žmonių grupė, kuriuos domina senoviniai, giminės vardai ir yra grupė, kurie nori „šiuolaikiškų”. Apskritai dėl vardų tai būtent jais domėjausi, kai duodavome savo vaikams vardus ir, pasirodo, viskas eina bangomis. Geriausias to įrodymas – mano vardas. Kai buvau maža, visi perklausdavo, tik vienas kitas žmogus pasakydavo, kad „ooo, koks senovinis…”, o dabar jau nieko nenustebinsi vardu Austėja 😀 Bet, pavyzdžiui, dabar mažų jurgų ir kristinų – labai mažai. Taigi – banguojam…
2. Prisipažinimas: nesu ideali mama. Tai jau jūs man, nesuprantančiai, pasakykit, kas atsitiko, kad būtent dabar mamos ėmė tai ir sau pripažino???
Šito aš nepriskirčiau konkretiems metams ir net dešimtmečiui. Šitą punktą aš įvardinčiau kaip apskritai svarbų kiekvienos mamos ir tėvo gyvenime. Tik žinodami, kad nesame tobuli, atleisime ir sau, ir vaikui už įvairias klaidas, nesieksime (nors tai nereiškia, kad nenorėsime :D) užauginti jų tobulesniais už save ir per juos įgyvendinti savo svajonių… Kaip tik su Gabrieliumi šįryt kalbėjome, kad tėvystėje bene svarbiausia – išmokti atsipalaiduoti. Prisiminėme draugų dukrytę, kuri turėjo problemų: išgyveno ir tėvai, ir visi, kuriems rūpėjo, galvojome įvairiausių būdų kaip problemą išspręsti, o va atėjo laikas, ir viskas išsisprendė. Gražų gražiausiai. Žinoma, nesakau, kad reikia pro pirštus žiūrėti į kylančias problemas, tačiau nereikia dėl to pamesti galvos, nes dažniausiai tai, kas mums atrodo pasaulio pabaiga, yra visiškai normalu…plačiose normalumo ribose, kurios yra ikimokykliniame vaiko amžiuje:)
3. Neregėta laisvė. Ir taip, ir ne. Kitų žmonių kėdžių vaikams neleidome spardyti ir neleisime. Manau, kad taip darome ne tik mes, bet ir labai daug tėvų. Taip, laisvės daugiau, tačiau net nevadinčiau to laisve, o supratimu, kad vaikas – ne mažas suaugęs, kad jis – kitoks, todėl negalima iš jo reikalauti „suaugusėliško” elgesio. Jeigu vaikas nori užlipti ant scenos, ir tai NIEKAM netrukdo (nebent žmogui, kuriam APSKRITAI vaikai trukdo), tai kodėl gi ne? Ir čia ne šių metų, o šio dešimtmečio tendencija 🙂
4. Rėkti galima. Taip. Iš tiesų mokslininkai pastebėjo, kad sumažėjus fizinėms bausmėms padaugėjo šaukimo ant vaikų atvejų. Žinoma, tvardytis reikia, bet aš nemanau, kad tai tokia pasaulio pabaiga kaip kai kurie bando parodyti. Vėlgi: sveikas protas. Be to, šaukimas šaukimui nelygu. Jeigu kiekvieną balso pakėlimą ir kalbėjimą griežtu tonu imsite manyti esant šaukimu ant vaiko, tai padėk jums dieve… nežinau, kiek laiko ištverčiau gyvendama tokioje savigraužoje, nes aš esu mėgėja pakelti balsą. Kita vertus, moku atsiprašyti ir susitaikyti. Įdomu, ką pasakys vaikai, kai jie užaugs: ar iš tiesų juos traumavo pakeltas mano tonas? Be to, su Gabrieliumi turime slaptą žodį, kurį vienas kitam pasakome, kai manome, kad kitas jau pradeda „įsijausti”. Žodžiu, ir patys stengiames save kontroliuoti, ir vienas kitą, o dėl tų kartų, kai labai labai supykstame…aš nemanau, kad yra blogai, jog vaikai mato, kad ir aš turiu jausmus ir galiu būti labai labai įpykusi:)
5. Domėjimasis ekologija. Taip, o taip! Kažkokia mada ant pamišimo ribos:) Beje, kai gimė Augustas, šios bangos beveik nebuvo. Ir tada vis vien vaikams vežėmės „bobutės” obuolių ir bulvių, mano tėvai sodino sodyboje braškes, augino pomidorus, ir Augustas neturėjo nė vieno sintetinio rūbo.
O dėl laisvalaikio gryname ore tai nesutikčiau. Tie, kurie leido laiką su vaikais akropoliuose ir dabar leidžia: užteko apsilankyti LT ir pamatyti, kiek mamų su vežimaičiais vidury dienos vaikščioja akropoliuose, o žaidimų aikštelės – pilnesnės, nei prieš penketą metų, bet vis vien apytuštės. Jei reikėtų rinkti laimėtoją, kur daugiausiai apsilanko šeimų su vaikais (ypač, kad būtų visa šeima drauge) tai kol kas, manau, vis dar laimėtų akropoliai. Deja.
6. Internetas tėvams. Taip. Tiesiog taip.
Antras straipsnis, kuris irgi buvo apie tėvystę (tiksliau, konkrečiai motinystę), buvo išspausdintas delfi ir nuorodą į jį atsiuntė Jurgita (Ačiū!). Kokią idealią mamą įsivaizduoja XXI amžiaus vaikai?
Pagalvojau, kad būtinai noriu paminėti šį straipsnį – vien todėl, kad PATYS VAIKAI padėtų jums suprasti, kad jiems visiškai nereikia super-tėvų, kokius juos įsivaizduojame mes (žr Nr.2 aukščiau). Vaikui būsime super, jei BŪSIME KARTU ir ŠALIA, kai reikės. Ir dar apkabinsime, myluosime ir…iškepsime pyragą.
Taigi asmeniškai jums 2010aisiais noriu palinkėti rasti kuo daugiau galimybių ir laiko būti KARTU SU VAIKU. Ir viskas bus gerai…tikrai viskas bus gerai, jei – besistengdamos duoti viską, kas yra geriausia – svarbiausiai duosime pakankamai apkabinimų, bučkių ir pasakysime, kad jis – pats pačiausias vaikas pasaulyje! Su artėjančiais Naujaisiais, mielieji!
Nuotrauka: fofurasfelinas „Happy Family IV”