„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Tėtės diena.
2009 06 07

p1080694

Šiandien – labai graži diena. Tėtės diena. Tėčių diena. Todėl noriu pasveikinti visus tėvelius! Niekada neabejokite, kad esate labai svarbūs savo vaikams, o daugybė smagių akimirkų, praleistų kartu su vaikais, įsirėš jiems atmintin taip, kad pačiose netikėčiausiose vietose, pačiu neįtikėtiniausiu laiku, visa tai kartkartėm išplauks iš pasąmonės ir pralinksmins, suteiks jėgų, padės apsispręsti. O kai ką vaikai prisimins nuolat… Su nuostabia švente, tėčiai!

Aš irgi prisimenu daugybę nuotrupų. Prisimenu, kaip Sočyje tėtė man iš pliauskos padarė lėlę (nes savąją įmečiau į Juodają jūrą plaukdama laivu…); prisimenu, kaip slidinėjome Gruzijoje ir pakilome per sniego audrą aukštai aukštai…per aukštai, nes mane, septynmetę, vėjas tiesiog pakėlė, o tėtė sugriebė ir leidausi nuo kalno suspausta jam tarp kelių…iki tos vietos, kur vėjas aprimo; kaip einame nuo Tauro kalno dūkę sniege tiek, kad aš – kiaurai šlapia. Ir tariamės, ką daryti, kad mama nesupyktų:) ; prisimenu, kaip sunkiais laikais su tėtė dirbome Švedijoje ir po darbo nuvažiuodavome net po keliolika kilometrų dviračiais – keliauti su bilietais neturėjome pinigų, bet užtat kiek pamatėme!; prisimenu, kaip toje pačioje Juodojoje jūroje tėtė išmokė plaukti: įmetė ir…buvo šalia, kai kapanojausi; Nidoje panašiai išmokau važiuoti dviračiu: tik girdžiu, kad tėtės balsas jau kažkur toli…nuvairavau TIESIAI į dilgėles!!! Mano tėtė puikiai šukuodavo ilgus mano plaukus (turėjau iš tiesų nepaprastai ilgus), net buvo „išradęs” vieną šukuoseną, kurią pakrikštijome „gaidžiuku” 😀 Dar prisimenu tokių keistų atminties „fotografijų”: pavyzdžiui, kaip esu įmesta į didžiulę sniego pusnį (žinau, kad esame Gruzijoje)…arba klausausi muzikos, kurią mėgsta tėtė. Kažkada visai neseniai išgirdau Modern Talking dainą: You’re my heart, you’re my soul… Ir raičiausi iš juoko, nes prisiminiau, kaip dainuodavau: jo ma ha, jo ma so 😀 Ir kaip tėtė išmokė naudotis juostiniu magnetofonu. Arba nupirkti giros. Iš tiesų…kuo toliau, kuo daugiau rašau, tuo daugiau prisimenu. Prisimenu, kaip tėtę operavo, o aš pasislėpusi tiek verkiau, tiek verkiau… Prisimenu ir akimirkas, kai buvau baisiausiai ant jo užpykusi. Net ir lupti vieną kartą gavau. Kartą gan neseniai apie tai su tėte kalbėjome, tai jis pasakė, kad kvailai tada pasielgė ir mano, kad nesąmonė mušti vaikus. Bėgant metams, tėtė ir pasidalina savo prisiminimais, savo įspūdžiais…matyt, senasis intravertas jo viduje atsileidžia. O man labai smagu su juo kalbėtis. Kai grįžtu į Lietuvą, tėtė tai mane kur paveža, tai palydi…pastebėjome, kad kelis kartus prie namų prasėdėjome ilgai ilgai mašinoje kalbėdami apie politiką, apie gyvenimą, apie vaikus, apie svajones. Žodžiu, tėtė yra kažkas nuostabaus žmogaus gyvenime. Šiaip tai aš turiu pasakyti, kad mano ryšį su tėte labai skatino ir mama. Žinot, tuo laiku nebuvo įprasta, kad tėtė leidžia labai daug laiko su savo vaiku, tačiau mano mama vis sudarydavo sąlygas man tai viena, tai kita su juo paveikti. Ir aš esu be galo jai už tai dėkinga: už visas tas mano atostogas su tėčiu, už visus važinėjimus nuo kalno rogutėmis, dviračiais ir už visus teatrus, kuriuose lankėmės būtent su tėte. Nes taip du užsispyrę intravertai užmezgė ryšį, kuris yra gražus, be galo vertingas ir stiprus. Nes aš turiu didžiulę dėlionę nesibaigiančių prisiminimų kaip aš esu KARTU su tėte. Su tokiu, koks jis yra.  O dabar tėtė – ir mano vaikų bočius. Toks bočius, su kuriuo jie kartu važiuoja iš sodybos į miestelį nusipirkti ledų, stato namą medyje, na, ir šiaip pakvailioja, kai mano tėtė turi ūpo. Ir mano vaikai – lygiai taip pat kaip ir aš – vertina ir laukia jo dėmesio. O aš – kaskart, kai vaikai pasidžiaugia kažką darę kartu su bočiumi – pamilstu jį iš naujo. Kaip savo vaikų bočių.Su tėtės diena, tėti!

su-bocium

Šiandien vėl rinkimai, todėl mes, kaip sakant, vidutiniškai galime šiandien švęsti. Visų pirma, tėtė išėjo kai dar visi vaikai miegojo. Kai trumpam grįžo, buvo prabudus tik Mortulė, kuri padovanojo širdelę, ant kurios lūpdažiu buvo įspaudus daugybę savo bučinių.

p1090207

Vėl išbėgo. Tada mes su vaikais paruošėme pietus: vištienos kepsnį su citrininiu padažu ir šviežiomis šių metų bulvytėmis bei iškepėme vyšnių/braškių trupininį pyragą. Padengėme stalą, ištraukėme žvakides… Tėčiui grįžus pietauti, pasveikino abu berniukai: Vilhelmas atidavė savo darbelį, (be bučinių jis dar padarė diplomą „Geriausiam pasaulio tėčiui”) o Augustas – laišką.

p1090208

p1090209

p1090206„Tėti, labai sveikinu tave su tėtės diena! Linkiu tau gerų metų! Aš tave labai myliu! Aš noriu, kad mes nesipyktume niekada! Augustas”.

Laaabai skaniai pavalgėme ir…mūsų tėtulis nuėjo su Gertrūda pietų miegelio, nes jo laukia ilga ilga diena. Tačiau juk svarbiausia, kad vaikai myli jį be galo be krašto…kasdien. Tai, kad Morta – jei aš pasakau tai, kas jai nepatinka – tuoj bėga pas tėtį „pasiguosti”, tai, kad Augustas šiandien nuliūdo, jog atsibudęs nerado tėtės, tai, kad Vilhelmas vis sako, kad nori užaugęs būti toks geras tėtė kaip yra jo, o Gertrūda išsišiepia nuo ausies iki ausies…arba visai atsipalaidavusi miega jam ant krūtinės, manau, yra mažyčiai lašeliai, tekantys meilės tėtei upe.

p1080662

p1080611

Dar šiandien rašiau atsakymus į klausimus „15min” apie tėvystės atostogas (bus rytojaus laikraštyje ir naujienų portale www.15min.lt ). Ten tikriausiai bus panaudotos tik kai kurios mintys, todėl čia įdedu viską, ką rašiau:

Manau, kad tėvystės atostogos – vienas nuostabiausių dalykų, kuriais gali pasinaudoti šiuolaikiškas tėtė. Juk nuo tada, kai dauguma mamų išėjo į darbą, iš tiesų vaikų auginimas vis labiau tampa abiejų tėvų „reikalu” ir atsakomybe. Žinoma, gaila, kad taip nebuvo ir anksčiau, na, bet geriau vėliau, nei niekada. Juk jau moksliškai įrodyta, kad tik leisdami laiką kartu su vaiku, tik įsiklausydami į jį užmegsime iš tiesų artimą ir turiningą ryšį. Vaikas turi augti ne kažkur šalia, jį ant rankų paimti reikia irgi ne tik tada, kai jis linksmas, sotus ir švariai aprengtas! Tėvystės atostogos iš tiesų tėvams suteikia galimybę būti kartu su vaiku, užmegzti tą artimą ryšį. Be to, ypač naudingos tokios atostogos, manau, tradiciškiau mąstančiam tėtei, kuris mano, kad buvimas su vaiku – juokų darbas. Paauginęs keletą mėnesių mažylį, kuris dar yra iš tiesų labai nesavarankiškas, pabuvęs su juo namuose, kuriuos (kaip savo darbo vietą) reikia bent jau minimaliai prižiūrėti, tėtė, manau, kitaip pradeda žiūrėti ir į tuos tradiciškai „moteriškais” vadinamus darbus. Juk vis dar Lietuvoje  dažnai turime situaciją, kad abu tėvai dirba, tačiau, po darbo grįžus namo, tėtė sėda pasiilsėti, o mama gamina vakarienę, sudeda skalbinius, padeda vaikams ruošti pamokas ir t.t. ir pan. Ir taip diena iš dienos. Manau ir tikiuosi, kad po tėvystės atostogų tėtė jau nebepalieka šios naštos ant mamos pečių, o puikiai pasidalina darbus namuose. Taigi be emocinės ir dvasinės naudos tėvystės atostogos suteikia ir labai praktinę naudą. Be to, manau, kad tėvystės atostogos naudingos ir mamai bei sutuoktinių tarpusavio ryšiui. Žmona, matydama vyrą besirūpinantį vaiku ir leidžiantį turiningai laiką su juo, pamilsta jį iš naujo visai nauja meile – tokia, kokios net neįsivaizduosi tol, kol esate tik dviese; abu sutuoktiniai atranda naują – šeimos pojūtį (nėra jausmo apie kurį rašo kai kurie psichologai, kad vyras, gimus vaikui, nutolsta, nes žmona leidžia visą laiką su vaiku), džiaugiasi juo, o ne žiūri į jį kaip į grėsmę šeimai; labiau supranta vienas kito vaidmenis, gali įsigilinti į šeimai kylančius klausimus, o ne nuleisti juos negirdomis. Iš tiesų manau, kad kai tėvai pakaitomis eina tėvystės atostogų, šeimoje atsiranda daugiau pilnatvės.

Ar pati ryžčiaus? Na, man toks klausimas tiesiog juokingas, nes…du kartus būtent vyras buvo tėvystės atostogose! Jeigu nuoširdžiai, tai aš nesuprantu ir moterų, kurios sako, kad vyras nepasirūpins vaikais taip, kaip ji. O kodėl turėtų? Juk jis pasirūpins taip, kaip JIS! Juk ir kiekviena mama rūpinasi savo vaikais skirtingai. Taip ir tėtės. Ir tikrai vaikas bus ir aprengtas, ir pavalgęs, ir pažaidęs, ir į lauką išėjęs ir t.t. Taigi mūsų sprendimas buvo pusę metų (tol, kol vaikutis valgo TIK mamos pienelį) su vaikais būti man, o kitą pusę – tėčiui. Tiesa, vieną kartą teko grįžti į darbą, kai sūnui buvo 4.5mėn, bet ir tada vyras vis atveždavo pamaitinti, nusitraukdavau pienelio ir…išgyvenome net ir tą maitinimo maratono etapą! Manau, kad reikia žiūrėti ne į tai, ar su vaiku bus mama, ar tėtė, o kas konkrečiu metu konkrečiai šeimai yra geriausia. Ir stengtis atsikratyti visuomenėje vyraujančių stereotipų, kad vaiką puikiai užauginti (būdama namuose) gali tik mama. Gali ir tėtė. Nes jie abu – jo tėvai. Net neabejoju, kad konkrečiai mūsų šeimoje tas laikas iš tiesų labai praturtino ir vaikus, ir patį tėtį. Ir mane…

Ir dar. Skaitau įdomią knygą: Parentonomics. Šios knygos nerekomenduočiau tėvams, ieškantiems, kaip užauginti vaikus. Tai tikrai nėra ta tėvystės knyga, kurią vertėtų perskaityti pirmą. Tačiau šią knygą patarčiau perskaityti visiems, kurie nori pažvelgti į tėvystę kitu – ekonomikos profesoriaus ir trijų vaikų tėtės – kampu. Smagi citata, manau, tinkanti šiai dienai:

” Man įdomiausia – kaskart, kai mama išvažiuodavo – aplinkinių reakcija. Trumpai tariant, dauguma žmonių elgdavosi, tarytum ji būtų staiga mirusi. Man sako: ” Girdėjau, tavo žmona išvažiavo. Kaip tau sekasi?” – tokiu balsu, kuris būna toks, tarsi vakar buvo mano žmonos laidotuvės; „Ar vaikai supranta, kas atsitiko?” – Aha, jų mama išvažiavo į geresnę vietą – spa savaitgalį!; „Ką tu gamini valgyti?” ir pan.  Tuo tarpu kai išvykstu aš (beje, visada darbo reikalais, niekada savo malonumui), mano žmona tokios reakcijos nesusilaukia. Daug panašiau: „O, tas žvėris, paliko tave, o pats linksminasi!” Toks įspūdis, kad aš visus palikau…sau.  <…> Geriausia reakcija būtų: Kaip dabar reikės viską suspėti? Tiesiog visoms užduotims reikia daugiau laiko. Nors, aišku, dėl nieko nereikia tartis su žmona, kas nėra taip blogai. Tačiau, pavyzdžiui, vaikų vežiojimas. Jeigu tuo pačiu metu reikia būti dviejose vietose – šakės. Jeigu kas nors vyksta vienam vaikui, kai kitam – dienos miegas – šakės.  Jeigu per vėlai – vėl blogai. Jeigu tada, kai reikia kurį nors pasiimti – blogai.  Jeigu reikia ką nors prisiminti (na, tarkim, mūsiškis pametė dantį ir reikėjo prisiminti, kad turi ateiti Dantukų Fėja) – didelė tikimybė, kad bus blogai. Tiesiog kai kada reikia bent jau dviejų suaugusiųjų. Taigi aš jos labai pasiilgdavau; antra pora rankų tikrai būtų pravertusi. „

Taigi: tėtės diena yra ir mamos diena, o mamos diena – ir tėtės. Nes be galo be krašto reikia tų abiejų porų rankų……..

P.S. Belgijoje Tėtės diena – kitą sekmadienį, todėl – kaip ir Mamos dieną – Tėtės dieną švęsime dukart!